LiteratūraEsė
Amerikãniki agora
Dar pirmą darbo dieną, praėjus vos valandai, supratau, kad čia galiu išprotėti. Nauji pasauliai ir jų užkariavimas – ne skystakiaušiams. Po dviejų valandų, daugiausia praleistų vaikštant pirmyn atgal ir braukant per ankštai sukabintus drabužius, pažvelgusi į pirštus krūptelėjau – juodi kaip anglis.
Pa(si)keitimai
Tėvas nuolat kartodavo, kad galėtų iš spekulianto tapti rašytoju ir žodžių mūšą pirkėjui paversti maloniu žodžių bangavimu skaitytojui, tik nerandąs laiko pirmajai knygai. Niekas iš namiškių tokia galimybe neabejojo: siužetų su originaliomis scenomis jo vaizduotė turėjo nuo laimę ir turtą kambario sienomis nešančių vorų iki loterijos bilieto, kuris, kaip koks senis Chotabyčius, senoje mūsų šeimos sodyboje (ten leidom visas…
Esė
Riomas dirbo korektoriumi spaustuvėje, uždirbo nedaug ir nenorėjo vaikų. Jam atrodė, kad nėštumas sudarko figūrą ir sunkina veido išraišką, nors jis niekada to Marianai nesakė. Mariana niekada jam nepasakojo apie savo patirtį su kitais vyrais, o Riomas tylėjo apie savąją. Riomas mokėjo daugybę aforizmų atmintinai ir kartais juos painiodavo su savomis mintimis.
Iš vienatvės epizodų
Tą dieną nuo pat ryto keistai sopėjo nugarą, atsikėlusi atkragino galvą ir pajuto, kaip kasos galas švelniai palietė sėdmenis. Nakčiai visada pindavo kasą, pražilusias iki tauraus baltumo sruogas pirštais sugrėbusi į viršų, sunėrusi rankas už sprando, supindavo nežiūrėdama, o kas pusę metų kasą trumpindavo – nurėždavo aštriom žirklėm maždaug per sprindį. Buvo keista, kad dar jaunystėje jai pavydėdavo plaukų…
Laiškai hipokampui
Poetinis netikrumas
Dramblotai, siūbuodama į šalis, lekiu Laisvės alėja. Kaip visad, atidžiai seku ir žemę – labiau ne todėl, kad esu tipiška intravertė, nebijanti tik savų batų, o todėl, kad kojos nuolat nustebina. Jei neužkliūsi už grindinio, tai dažnai bent jau įsispirsi į kitą batą, šviesiomis, kūno spalvos pėdkelnėmis aptemptą blauzdą arba sugurinsi abiejų batelių snukučius. Tiesi trajektorija – taip pat…
Objektyvumas
Kadangi Vilniuje per pastaruosius du mėnesius plačiai nuskambėjo bent dvidešimties žmonių dingimo be žinios istorijos, visi išgyvena šiokią tokią įtampą. Mano paties žiniomis, šios istorijos vienaip ar kitaip susijusios su vadinamojo „romų taboro“ teritorija ir galbūt dėl šios priežasties policija vengia platesnių ir išsamesnių komentarų. Galbūt pareigūnai jaučia spaudimą nekurstyti socialinės įtampos, o galbūt nėra visiškai tikri, ar iš…
Nematomas menas
Kada aš matau Jėzų, viduramžių menininkų iškaltą iš akmens, aš tikiu jų tikėjimu. Viduramžių mozaikos ne gražius kūnus, su kuriais norisi ištvirkauti, bet patį dievišką grožį vaizdavo. Man tai yra gražiausias menas.
Nes mes visi iš Vasaros 5
Negaliu pasakoti šios istorijos nuosekliai, nes kai kuriais laikotarpiais buvau taip stipriai paveikta psichozės, kad atmenu tik istorijų nuotrupas iš paskirų gulėjimų psichiatrijos ligoninėse. Welcome to my world!
Šiek tiek apie gyvenimą angelų mieste
Šitoj organizacijoj aplink nuolat laksto merginos su telefonais ir taria nesuprantamus lenkiškus žodžius, o kai to nedaro, tai per atdarus kambarius vienos kitoms rėkauja juokelius, iš kurių mano sąmonę pasiekia tik pavieniai kurwa ir pasigirsti netrunkantys juoko purtuliai.
