LiteratūraEsė
Nes taip jau buvo
Vandens stiklinėje ištrykšta sutrinta braškė, plonyte sulčių srovele vos vos nurausvindama skystį. Supykina tas kvapas – palatos, vaistų, jau beveik mirčiai pasidavusio kūno ir saldžiai prisirpusių uogų. Galbūt ir ligonę – sukepusios lūpos net ir priglaudus stiklinę neprasiveria. Mama iš šeimos buvo pirmoji, kurią dorojo vėžys. Ilgiausiai, daugiau nei aštuonerius metus. Kai jos liga pasiekė kulminaciją, buvau devyniolikos. Į…
Penki balkonai viename bute
Tai turėjo kada nors įvykti. Ypač tada, kai periodiškai kas du mėnesius grąžinu į biblioteką net neatverstas tris knygas, rūkau persėsdamas tarp autobusų ir žiūriu „Instagram stories“. Dažniausiai stebiu tuos žmones, prieš kuriuos labiausiai gėdijuosi, kad jie tai mato. Bet manęs čia nėra. Nors tuščią erdvę visada kažkas užpildo. Aš turėjau kada nors pabūti su savimi. Užsitrenkiau balkone. Pirmoji…
Mano miestas. Nedidelis, bet gražus
Prieš įvažiuojant į mano gimtąjį miestą, ji vėl atkuto ir pareiškė, kad horizonte matosi pilkas ir niekam neįdomus, niekuo nepasižymintis Alytus. Jau vėliau susimąsčiau – o kuo iš tikrųjų pasižymi arba ne tas Alytus?
Kritikas ir psichologas
Kritikas nebūtų kritikas be savo logikos, be svarstymų, lyginimų ir abejonių. Lėktuve į Niujorką šalimais sėdintys vyrai mandagiai paspaudė vienas kitam ranką. – Aš esu visuomenės kritikas, tiksliau pasakius, kritikas iš pašaukimo, – neprašytas prisistatė bendrakeleivis, nepaleisdamas jam mandagiai ištiestos švelnios ir gana tvirtos rankos. „Neabejotinai sutikau svarbią mano aštriai plunksnai personą, – pasidžiaugė kritikas. – Bus kietas riešutėlis“,…
Fragmentai (III)
Pirma diena darbe po atostogų. Aiškus jausmas, kad atostogos pasibaigė. Aš jau ir namo norėjau. Tačiau grįžusi kelinta naktis iš eilės pabundu išsigandusi, kad likau ten, sapnuoju, kad tebesu saloje, tarsi ten būtų likusi dalis manęs. Toji dalis ilgisi keliauti į Ano Merą. Į Ano Merą buvau nukakusi. Pėsčiomis, žinoma, ten kokie penki kilometrai per kalvas. Tikros wuthering heights…
Oda, kurioje gyvenu, arba Nesiurreali anoreksija
Rašyti apie kūną. Anoreksijos patirtis. Taip labai norėjau, taip ilgai delsiau. Į rankas užklydo recenzuoti pasirinkta knyga – „Iššvaistytas gyvenimas“. Apie moterį, sutvėrusią namus iš neapykantos sau rąstigalių. Ilgi metai bulimijos ir anoreksijos. Jos istorija. Ir tiek daug, tiek daug artimumo. Intymumų kryžminimasis. Supratau, kad ir aš savo istoriją pradėsiu nuo pradžių. Anoreksija bus, pažadu. Žinojimas, kad jau laikas.…
Arieli, skraidyk!
Karste ji atrodė netikėtai gražiai. Seniai nebuvau mačiusi tokios… sveikos? Oda išsilygino. Kakta švietė, lygi ir spindinti. Lempų šviesoje spinduliavo pudros granulės. Lūpos buvo rausvos, o ji visa padabinta melsvu nėriniuotu karalienės rūbu iš pigios blizgančios medžiagos. Iš tiesų ji nekentė tos spalvos.
Stebuklas
Skeptiškai žiūrintiems į stebuklą jau kuris laikas rekomenduoju perskaityti amerikiečių hipnoterapeuto Michaelo Newtono knygas „Sielų kelionės“ ir „Gyvenimas tarp gyvenimų“. Jose dialogo forma su jį aplankiusiais klientais jis kalba apie šio ir ano pasaulio ryšius.
Amerikãniki agora
Dar pirmą darbo dieną, praėjus vos valandai, supratau, kad čia galiu išprotėti. Nauji pasauliai ir jų užkariavimas – ne skystakiaušiams. Po dviejų valandų, daugiausia praleistų vaikštant pirmyn atgal ir braukant per ankštai sukabintus drabužius, pažvelgusi į pirštus krūptelėjau – juodi kaip anglis.
Pa(si)keitimai
Tėvas nuolat kartodavo, kad galėtų iš spekulianto tapti rašytoju ir žodžių mūšą pirkėjui paversti maloniu žodžių bangavimu skaitytojui, tik nerandąs laiko pirmajai knygai. Niekas iš namiškių tokia galimybe neabejojo: siužetų su originaliomis scenomis jo vaizduotė turėjo nuo laimę ir turtą kambario sienomis nešančių vorų iki loterijos bilieto, kuris, kaip koks senis Chotabyčius, senoje mūsų šeimos sodyboje (ten leidom visas…
