LiteratūraEsė
Paryžiaus katedra
Gaisro nuotraukos atrodė kaip feikas, pavėluotas balandžio pirmosios pokštas. Stogas degė atvira liepsna, žmoniją krėtė katarsis – taip prasidėjo Didžioji savaitė ir, o siaube, vadinamoji Kultūros diena. Kaip tik buvau pažiūrėjusi Ozono filmą, kuriame katedra rodoma dar iki teroro išpuolių, kol įėjimo nesergėjo kareiviai, – nepanaši į dabartinę, kurios apsauga – lyg oro uosto.
Musės istorija
Praėjusių metų ruduo, kaip ir kiti laikotarpiai, man nesukėlė didelio entuziazmo ar dvasinio pakilimo – žinojau, kad dienos tik trumpės, o naktys dar ilgės, todėl ilgesingai laukiau, kada praeis žaižaruojančių fejerverkų vakarai, kada bus nupuoštos šventinės eglutės. Tada lyg šviesa tunelio gale ateis pavasario viltis. O dabar bandau sujungti į vieną daiktą dvi tamsiais lapkričio vakarais išgalvotas istorijas. Musės istorija …
Geltona šviesa Barselonoje
Mano miegamajame nuomojamame bute Barselonoje – levandų spalvos šilko patalynė ir užrašas ant durų „Čia miega princesė“ (suprask, ant žirnio), bet manasis „žirnis“ – po senu pastatu glūdinčios metro įsčios, kas ketvirtį valandos išstumiančios triukšmingą sąstatą. Purvinos, tvankios, naktį vos juntama požemine vibracija žadinančios iš levandų sapno, o dieną išspjaunančios mane ir įvairiatautę minią vis kitoje miesto vietoje. Po…
Laiptinės ir laiptai
Norėjau pavadinti šį tekstą asmeniškiau, apibrėžti jį žodžių junginiu „mano gyvenimo laiptinės“, tačiau iš karto pagalvojau, kad tai skamba šiek tiek (o gal ir ne truputį) pretenzingai ir arogantiškai. Kas aš toks, kad kalbėčiau apie save? Ar juo labiau – laiptines? Gal esu kokios nors laiptinės savininkas? Regis, kad ne. Čia iš karto pasakysiu, kad savininkiškas laiptinės jausmas būdingas…
Praradimai
Pirmąsyk, kai tai nutiko, apsispręsti turėjau tą pačią minutę. Tai padaryti nebuvo sunku. Sunkiau buvo sutelkti mintis ir ištarti: „Būtinai atvažiuosiu.“ Tuo metu dar nesuvokiau, kad Sigitą matysiu paskutinį kartą. Jos dvynė vėliau pasakys: „Gydytojai sako, kad šviežių braškių nesulauks.“ Lipdamas ligoninės koridoriaus laiptais žemyn prisiminiau savo senelio brolį, kurį visa giminė ir kaimas vadino Bladžiu. Vieną popietę prieš…
Mėlynasis banginis
Kai vieną dieną išvyksiu iš Australijos, žinau, kurį adresą išsivešiu. Dvejus metus gyvenau ant vandenyno kranto, bet iki šiol sapnuoju potvynius. Sapnuoju ir cunamius, atplūstančius kaip mirtis – be perspėjimo, pasiglemžiančius pakrantės suoliukus, automobilius, kūdikių vežimėlius ir spalvotais megztukais apvilktus šunis. Dvejus metus užmigdavau sūpuojama vandenyno gausmo, neišverčiamo, nepaaiškinamo, gražiausio iš visų kalbų. Persikrausčiau į priemiestį šalia vandenyno ieškodama tylos…
Naujamiestis
Bet grįžkime prie etimologijos. Esmė ta, kad Vilniuje yra dar keli Naujamiesčio „konkurentai“ – bent jau toponimikos požiūriu, nes ne taip toli nuo Naujamiesčio turime Naujininkus (Nowy Świat, Новый Свет – tad turėtų būti „Naujasis pasaulis“), o kiek toliau – Naująją Vilnią (savotiškos pretenzijos būti Naujuoju Vilniumi, „naujuoju miestu“ apraišką).
Flyover country
Dažnas iš mūsų dar prisimena savo pirmąsias keliones autobusais į Vakarus praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje su namie keptais sausainiais ir suteptais sumuštiniais. Tada tiek istoriškai, tiek kultūriškai, na ir pagaliau – geografiškai artima Lenkija pasirodydavo kaip privaloma neišvengiamybė, kurią reikia kuo greičiau pervažiuoti pakeliui į vokietijas, olandijas irgi prancūzijas – tas gerąsias labiau siekiamo užsienio šalis. Sustoti vis…
Plunksna
Jau kelinta savaitė mėtosi ant mano dirbtuvės grindų, ryte ją randu vis kitose vietose – ne be katės vardu Drozofila (pavadinta taip dėl judraus ir smalsaus būdo) pastangų. Įtariu, kad plunksna trofėjinė, išpešta iš kažkurio įkyriai burkuojančio, pastogėje būstą susiradusio balandžio sparno ar uodegos. Tvoskiančio karščio dienomis katė, retkarčiais pakeisdama dislokacijos vietą, drybso lyg šlapias grindims plauti skirtas skuduras.…
Morituri te salutant
Stebėdamas adrenalino prisodrintame chaose skęstančius pasirodymus nejučiom pradedi galvoti, kad ispanai savo archetipinio gyvūno bijo tiek pat, kiek juo žavisi. Bulius, nuo seniausių laikų dalyvaudamas ritualuose ir kovose, įaugo į jų sąmonę ir pasąmonę. Su šia nepaprasta jėga ir mirtinu pavojumi reikia vėl ir vėl susiremti.
