LiteratūraEsė
Protingavimai (2)
Pilkos infliacija
Beveik nėra žiemos, ji dar neprasidėjo, o dangus, atrodo, griūva vis žemyn, kaip iš pasakos tam katinėliui ant uodegos, pilkas, sunkus tarsi miesto betono luitai. Nė kiek nepagražinu, bet bandau tą pilkumą prijaukinti, nors mano sąmonė, o labiausiai pasąmonė priešinasi, nenori pasinerti į tą priverstinę depresinę būseną, kuri ateina tarsi savaime; tu jos nenorėjai, ir še tau – sėlina…
Danajai
Tuo tarpu mano draugas Konsulas rašė knygas bei laiškus savo pražuvusioms mylimosioms. Jau tuo metu, kai nebegaudavau iš jo jokių žinių, numaniau, kad nueina tik į „Vynoteką“, o ar pareina – jau nebežinojau. Vieną dieną visai netikėtai praeitis šmėstelėjo kaip varno sparnas.
Protingavimai (1)
Prieš 25 metus nutariau protingas pasidaryti. Voltaireʼas sakė, kad kiekvienam žmogui tokia kvailystė kada nors ateina į galvą. Žinojau ir seną kaip žmonija tiesą – sapere aude. Tai reiškia – nedrįsk būti protingas, nes tai tiesiausias kelias į beprotnamį. Pabandžiau ir viskas, kelio atgal nebėra.
Filomena ir kiti
O dabar klausimas – kodėl šv. Filomena? Ką ji bendro turi su praeitimi ar ateitimi? Dabartimi? Gal todėl, kad rašant už lango nuolat skamba skardus, alytietiškas sodo kaimynės Filomenos balsas.
„Šiaurės Atėnų“ gimimas iš Atgimimo dvasios
Pirmo numerio pirmame puslapyje balto ploto viduryje puikavosi „Šiaurės Atėnų“ manifestas, liudijantis, kad anuometinį entuziazmą lydėjo patosas, bet teigta ir tai, kuo mažai kas galėjo abejoti: „Šiandien mes tikime: […] kad Europa neatskiriama nuo demokratijos, politinių ir pilietinių teisių, laisvo ir atsakingo žmogaus; kad Lietuva yra pasirengusi grįžti į Europą.“ Manifeste minėtas Milašius atsidūrė antro numerio pirmo puslapio antraštėje: „Oskaro Milašiaus Lietuva“; o trečiame numeryje atsiskleidė „Mikalojaus Vorobjovo Vilnius“.
Ištekėjau
Dar ne iki galo būdama tuo kažkuo, judančiu kaip vanduo, klajojau – visai kaip seniau – po daugiabučių rajono kiemus. Tik šį kartą – ne taip be tikslo, tarsi trokšdama patekti į pasiklydimo šviesulį, neradimo palaimą, – ieškodama savo iš Indijos atkeliavusių vestuvinių rūbų (jie buvo kažkuriame iš butų, kurį turėjau rasti). Laimei, pasiekė šią šalį laiku, nes buvo…
Kaip gydyti nuomarį
Atstumas, skiriantis Mažeikius ir Druskininkus, yra 375 kilometrai. Galvodavau apie šį vaikui dar nesuvokiamą skaičių, kaskart bandydama įsivaizduoti atstumą tarp skirtingų laiko zonų, kurias jungdavo nuodingo gyvsidabrio stulpelis. Tada dar nežinojau, kas konkrečiai įvyksta gyvsidabrio garams patekus į organizmą, bet kaskart, kai matuodavausi temperatūrą, mama perspėdavo elgtis atsargiai, tarsi termometre būtų įkalintas piktasis džinas, kuris visa savo esybe gali…
Žiemos paukščiai
Kelionė iš Šiaulių neprailgo, tik buvo šįkart be mamos. Mieste – vartojimo beprotybė. Visi užplūdę turgų ir visus, net ir pačius niekingiausius, prekybos taškus – reikia karpių, šakočių, saldumynų, dovanų, niekių, pakavimo popieriaus ir visokiausio kito bieso. Ūžia pardavimai, vaikai klykia, juokiasi, žmonės stumdosi eilėse, autobusuose, turbūt vienas į kitą stukteli ir namuose, visada prijungti prie kontakto, užhipnotizuoti, vaikštantys…
Tamsią naktį į juodus vandenis
Miłoszo jubiliejiniams metams einant į pabaigą, lapkričio vidury lenkai suorganizavo dar veną grandiozinį tarptautinį sąskrydį – lietingame Briuselyje. Neprisimenu, kodėl buvau pakviestas, bet šventėmis ten nelabai kvepėjo: skaitymų, diskusijų, konferencijų ir koncertų programa buvo gniuždančiai intensyvi – iškart po pusryčių pareigingi studenčiokai kilimo nuo Seinų, einantys prievaizdų pareigas, guviai iš viešbučio visus pasauliakalbius dalyvius nulydėdavo į intelektualinių puotų bei…
