LiteratūraEsė
Menas iš moters
Mano galva, moterys meną sugalvojo. Aš taip įsivaizduoju meno pradžią – vyrai rūpinosi, kad moterys būtų sočios, o moterys rūpinosi, kad vyrams būtų gera. Jos lipdydavo puodus ir papuošdavo juos brūkšneliais, kurie nieko nereiškė, tik grožį.
Galinė teniso aikštės linija
Galbūt viskas prasidėjo tą dieną, kai Zamza pabudo dideliu nerangiu vabalu. Modernybė dar laikėsi neblogai, užsiliepsnojęs Didysis karas tereiškė neišvengiamą, netgi būtiną istorijos lūžį, ir visiems atrodė, kad Kafka sapnuoja svetimus sapnus ir kenčia svetimas kančias. Beveik visą dvidešimtą amžių manyta, kad Zamzos didžiausias troškimas – atvirsti į žmogų.
Čakra
Pastaruoju metu veikiamas skaitomos į ezoterinius nagrinėjimus pretenduojančios literatūros*, tokios pat tematikos (rusiškų) televizijos laidų**, kepeniškų sveikatingumo idėjų ėmiausi gilintis į kabalistikos klausimus. Privalau perspėti, kad mano žinios mėgėjiškai paviršutiniškos, joms trūksta tvirto mokslinio pagrindo, dėl to skaitytojas gali nepatenkintas purkštauti, kaltinti diletantizmu. Savąjį ezoterinį pasaulio suvokimą grindžiu daugiau empiriniais stebėjimais ir pastebėjimais. Kad Dievo nėra, 1961 metų balandžio 12-ąją…
Pokalbiai su draugais ant Kauno laiptų
Airės Sally Rooney pirmasis romanas „Pokalbiai su draugais“ (Conversations with Friends) žiebė anglakalbiam literatūriniam pasauliui nenutylėtu tūkstantmečio kartos psichologiniu portretu.
Gauromečio vasara
Kas vakarą, maždaug apie dešimtą, jau pradėjus nardyti šikšnosparniams ir sutemoms vasaros pradžioje dar tik leidžiantis, o pabaigoje – beveik visiškoje tamsoje, nuo staiga atsiradusio pratiso gaudimo pradėdavo virpėti oras. Kurį laiką gaudesys tarsi pakibdavo ore, – nei silpdamas, nei stiprėdamas, kol atrodydavo, kad taip ir turi būti, – kažkur iš dangaus imdavo sklisti gūdi vibracija, nuo kurios, regis,…
Paštas ir laikas
Saulės trauka
Ši individuali siela yra nedaloma ir netirpi, neįmanoma jos nei sudeginti, nei išdžiovinti. Ji amžina, visur esanti, pastovi, nepajudinama, amžinai ta pati („Bhagavadgyta“). Į saulę žvelgdama – akys pusiau merkiasi, kone nemato to rutulio, šildančio akių vokus ir spinduliais užliūliuojančio, – bandau suvokti, kiek ten egzistuoja gyvųjų būtybių, nes jeigu jos, sielos, nesudega, o egzistuoja visatoje, tuomet jų pilna…
Šviesos slinktys
…smelkiasi nuojauta, kad mano gyvenimas yra ne įvykiai, ne visiems regimi džiaugsmai ir skauduliai, o tos sapniškos būsenos, tos prasmę atmetusios gamtos laikų skaidrumos ir nepagaunamos slinktys, neapčiuopiama skraiste užklojančios mano gerus darbus, o ypač nuodėmes.
Majapuras
Jau tada, vaikystėje, tos paieškos buvo amžinas noras judėti – kelionės, vietos, kraustymaisi, hipiavimai, festivaliai, kelionė autostopu į Iraną – krikščionybė, budizmas, joga, – visa ta kelionė, kai širdis tiesiog alksta, ieško šaltinio, todėl kūnas sutinka keliauti. Ir štai, apkeliavęs įvairias vietas, jis kartu su siela vėl atsiduria tolimojoje Indijoje, dabar jau nebe krautuvėlėje tokiu pavadinimu.
Prie kavos – Julius
Savo knygoje „Kraujomaiša“ Julius parašė didžiąją žmonijos viltį – nuo Adomo ir Ievos per Biblijos knygas ritasi mintis, jog žmonijai duota dieviškojo kraujo. Dievo kraujas sumaišytas su gyvulio krauju. Ecce homo. Ėdantis ir pūvantis kūnas, kuriame amžinybė. Tokia Juliaus Sasnausko kraujomaiša, kuria man norisi tikėti.
