LiteratūraEsė
Protingavimai (7)
Žydai žino, kaip jų kūnai turi gyventi. Kuo rengtis, ką valgyti, kaip žmonas mylėti, kaip vaikus auginti, tiksliai parašyta jų knygose. Jiems apie tai galvoti nereikia. Todėl galvoti, kaip valdyti pasaulį, jie turi daug laiko.
Svogūnai labai sveika
Man slenka plaukai. Kantriai, pastoviai, su man pačiai būdingu užsispyrimu, visai kaip kopos Nidoj, smiltelė po smiltelės, pleiskana po pleiskanos, varo žemyn, nors tu ką. O aš, ką aš, staigiai į virtuvę, šaldytuvo durelės atsidaro, svogūnas, labai gerai, sutarkuoju kaip už tėvynę, citrina, tai žinoma, viską, kas turi stiprų skonį, turėtų gerai ir mano plaukai virškinti, medaus dėl pasigailėjimo…
Kelionė į Lietuvą. Keliai, mašinos, žmonės
Mašinėlių ir jų vairuotojų Lietuvoje yra daug. Gyventojų smarkiai sumažėjus, o vairuojančiųjų skaičiui išaugus, gatvėse ir keliuose tai labai matosi. Vairuoja visi: ir spuoguoti bachūriukai aptemptom kelnytėm, ir žilos močiutės su sportbačiais, ir solidžiai atrodantys ponai su lakūnų akiniais.
Tiesiog kūnas
Įprasta klausti, ar tiki egzistuojant sielą. Įprasta klausiant įsivaizduoti sielą kaip kažką priešingo kūnui. Įprasta redukuoti kūną į organus, jusles ir biologinius, psichofiziologinius procesus. Neįprasta klausti, ar tiki egzistuojant kūną. Minėta redukcija paaiškina ir įtikina: alkis, nuovargis, galvos ar kulkšnies skausmas, pilvo raižymas, sotumas, tuštinimasis, karštis, orgazmas – tik keletas akivaizdžių, tiesioginei patirčiai prieinamų kūniškų patirčių. Kiekvieną gyvenimo minutę…
Protingavimai (6)
Dienos, rašančios autorių
Kalba, pasakyta birželio 17 d. MO muziejuje pristatant Alfonso Andriuškevičiaus knygą „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2002–2015“
Madride pandemijos metu: ritminės analizės bandymas
Gyventi Madride atsikrausčiau trisdešimt trejų su keturių mėnesių kūdikiu ant rankų, baigiantis vasarai, beveik lygiai septyni mėnesiai iki karantino pradžios. Ne tik miegoti, maitintis, tuštintis, praustis, bet ir migdyti, maitinti (žindyti), tuštinti (sauskelnes), prausti beapsiprantąs mano kūnas naują miestą sutiko abejingai…
Protingavimai (5)
Žmonės puošiasi, nori būti gražūs, kad geriau jiems sektųsi veistis ir daugintis. Ir čiulba gražiai, gražiai kaip lakštingalos. Aš veistis ir daugintis jau nebenoriu, bet gražus noriu būti. Ir čiulbu kaip lakštingala. Stebiuosi savim – kam? Juk abiem kojom jau esu grabe. Dukros mane bara.
Pasivaikščiojimas
Kiekvieną kartą pasivaikščiojimas būdavo spontaniškas įvykis, bent man taip atrodė. Paprastas ėjimas „prie Neries“ neretai baigdavosi fotografavimusi ant Karo muziejaus liūto ar kapeikų metimu į nykštuko fontaną. Jei ir klausdavo mano nuomonės, neabejoju, kad su entuziazmu sutikdavau eiti. Buvau šešiametis vaikas, kurio tėvai dirbo keliuose darbuose, kad neprarastų bent minimalaus orumo, tačiau aš turėjau auklę. Vienišą žemaitę nuo Kražių,…
Atkuriant žydiškojo Vilniaus koliažą
Galvodamas apie savo paties tyrimus ir Lietuvos žydų literatūros vertimus, kartais įsivaizduoju, kad prisidedu atkuriant sudėtingą koliažą. Šį koliažą sudaro skirtingi elementai – dingęs Lietuvos žydų gyvenimas, menas ir pasaulėvoka; kai kurie šių elementų yra estetiški ir šviesūs, kai kurie – dramatiški ir labai skausmingi. Mums vis dar žinomi tik šio koliažo fragmentai, ir vis dar spėliojame, kas turėtų būti tuščiose jo vietose, tačiau jau suvokiame, kad prieš akis pamažu ryškėja prarastas kultūros šedevras.
