LiteratūraEsė
Pašto laikas, arba Kai aš gyvenau „paprasto žmogaus“ gyvenimą
Per tą pašto laiką patyriau, kad didžiausia „paprasto žmogaus“ diskriminacija yra net ne mažas atlyginimas, bet laisvo nuo darbo laiko stoka. To laiko, kurį žmogus galėtų skirti dvasiniam tobulėjimui ir tiesos ieškojimui.
Protingavimai (16)
Progresas išvaduos mus nuo darbo ir mes visi tapsim menininkais ir žiūrėsim į žvaigždes. Kažin. Dažniausiai išvaduotieji žiūri į televizorių.
Protingavimai (15)
Koks gražus buvo Vilniaus siluetas mano jaunystės dienomis. Bažnyčių bokštai – kaip eglės. Iš Dievo mokėsi architektai, nestatė jie bažnyčių, panašių į fabrikus.
Vienas mano kambario paveikslas
Ant kambario, kuriame gyvenu, sienų įsitaisę keliolika paveikslų. Pakibę virš neaukštų lentynų su knygomis, jie čia kybo jau dvidešimt su viršum metų: per bemaž ketvirtį amžiaus kaip reikiant išdžiūvę mano draugų kūrybos vaisiai. Juos sukabino mano bičiulis Eugenijus C. Rinkdamas kiekvienam tinkamą sienos vietą bei kaimynus, be kitų kūrinio savybių, atsižvelgė ir į jo santykius su šviesa: vieni būtinai prašosi šoninio apšvietimo; kiti gali ištverti ir priekinę šviesą; o vienas kitas – net būti nugara į šviesos šaltinį: apsišviesiąs pats.
Protingavimai (14)
Maži vaikai paišo žmogų didele galva ir dideliu lytiniu organu. O vietoj rankų, kojų ir liemens paišo tik brūkšnelius. Vaikai mato esmes. Jiems duotas, Ričardo Vaitiekūno žodžiais tariant, intuityvus intelektas.
Protingavimai (13)
Protingavimai (12)
Didelį meną darė Antikos ir Renesanso menininkai. Gėrėjosi jie žmogum – Dievo opus magnum. Dabar madinga žmogum bjaurėtis. Labai gražiai apsirengę dailininkai paišo negražius žmones: žiūrėkite, kokie jie!
Ajerai
Kas gali būti geriau už šviežią, švelnų, dykai ir dar rojaus prieangiuose randamą maistą. Kas tie rojaus prieangiai vaikui? Vanduo, skaidrus vanduo, dar sykį – pursluojantis vanduo po atviru dangumi. Vanduo, kuris kelia į viršų kūną ir sielą, jei tik žinai, kaip jam, vandeniui, padėti tai padaryti.
Protingavimai (11)
Kosmonautas sakė: skraidžiau kosmose ir jokio Dievo nemačiau.
Astronautas sakė: skraidžiau kosmose ir mačiau nepaprastą grožį. Dievą mačiau.
Iš „Hifų“
…galbūt Naktis yra vienintelė tikra mūsų tėvynė, juodas jos aksomas, kuris uždengia akis išeinant ir dengė prieš ateinant ištisą begalybę laiko, neįsivaizduojamą begalybę; kur mes galbūt buvom, galbūt nebuvom; iš tos Nakties mes atėjom, iš jos nejuodo amžino juodžio; j u o d o kaip blogis sąvoką sukūrė tik mūsų protas, mūsų sąmonė ir vaizduotė…
