LiteratūraEsė
Takelis į šviesą. Apie Danės Zajco poezijos rinktinę „Kalba iš žemės“
Apie slovėnų poetą Danę Zajcą pirmą kartą išgirdau dvyliktoje klasėje, filosofinės etikos vadovėlyje perskaičiusi jo eilėraštį „Tu sumokėsi už viską“. Taip sudomino, kad grįžusi namo į „Google“ paieškos sistemą suvedžiau poeto vardą.
Juodas kambarys Madride
Kol kiti atidarinėjo knygynus, tu besirengdama įkopti į penktąją dešimtį įsigijai pirmąją knygų spintą ir susodinai joje per pastaruosius dešimtmečius jaukiausią priebėgą teikusią lapiją: magiškojo realizmo palmes ir metafikcijų riešutmedžius, dvasinės literatūros alyvmedžius ir klasikos bambukus, literatūros teorijos ąžuolus ir įvairiausios autobiografinės prozos beržus bei drebules…
Rugpjūčiai su Márquezu
Kaip ir visos teisingos tradicijos, mano aprašomas vasarų ritualas susiformavo spontaniškai ir netyčiomis. Dieną, kai baigiau mokyklą – tai yra kai parašiau lietuvių egzaminą, – negalėjau žinoti, kaip greitai pasiilgsiu privalomų knygų sąrašo ir tingių lietuvių literatūros pamokų po sočių pietų, kai viena ausim klausydama mokytojos žiūrėdavau pro langą.
Apie giluminį knygų skaitymą
[Steveno Arthuro Pinkerio] nuomone, rašymo ir raštingumo augimas paskatino „humanitarinę revoliuciją“ – žmogaus teisių sampratos įtvirtinimą 1776 metų Amerikos nepriklausomybės deklaracijoje ir 1789 metų Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje, sąlygojo vergijos, kankinimų, raganų deginimo ir gausybės kitų prietarų panaikinimą.
Asmeninis impresionizmas geografiškai
Seniai seniai, pačioje nepriklausomybės laikotarpio pradžioje, studentiškai kvailiodami sutarėme, kad, prabėgus tiek ir tiek metų (regis, dvidešimčiai), susitiksime visi Paryžiuje po Eifelio bokštu. Ir data buvo užrašyta, vėliau ją kažkas surado, priminė, išsiuntinėjo elektroniniais adresais.
Apsiausties sąlygomis
Nebeturiu planų. Dauguma žmonių trokšta jaustis pažangūs, aktualūs ir nesenstantys. Kaip ten tos tik stulbinamai kryptingai dotuojamos oficialios žiniasklaidos informaciją tenaudojančios grupės neseniai apsibrėždavo socialiniuose tinkluose? Vakcinuoti? Edukuoti? Ar ir tai, ir tai? Ar jei tai, tai automatiškai ir tai? Paprastai jie vaikščiodavo ir su Ukrainos vėliavos ženkliuku atlape… Karo pradžioje, kai ukrainiečiai laimėdavo. Ir palaikymo akcijas pamiršdavo, kai situacija fronte pasidarydavo patinė.
Fenomenologinis mirties kvapas
Įsivaizduokime, kad visa tai tik įsivaizdavome. Ką tokioje situacijoje darytum tu? Ar drįstum paliesti gulintį žmogų, kad pajustum, ar jo širdis plaka? Ar drįstum priliesti pirštu jo nosį, skruostą, kaklą? Ar drįstum padaryti, reikalui esant, dirbtinį kvėpavimą?
Apie pašaukimą
Būti tobulam – tai atsiliepti į savo pašaukimą, būti šventam – tai, nepaisant vidinės tamsos, savo prigimtinio sužeistumo, įsileisti Kristų ir Jo nešamą šviesą vidun. Šventieji – ne tie, kurie be dėmės, o tie, kurie atpažįsta savo purvą ir pripažįsta jį neišsisukinėdami.
Ateitis iš antrų rankų
Ką reiškia prarasti atmintį, noriu paklausti psichiatrės užėjusi į kabinetą, bet ji jauna ir atrodo rimta, gal net rūsti, į mane nežiūri, jos rašiklis pakimba ties mano ligos istorija, lyg svarstytų, kokią diagnozę įrašyti – iš akies, iš pirmo įspūdžio. „Kur paskui išeina visa ta asmeninė praeitis?“ – klausia pasakotojas Georgi Gospodinovo romane „Laiko slėptuvė“.
Išskaityti Meksikos greitkelius
Spusteliu akseleratorių svarstydama, ar visi tik ir terašo apie mirtį, ar tik man tokios knygos pakliūna į rankas. Dažnam Meksika būtent ir asocijuojasi su mirtimi, ypač su Dia de Los Muertos švente, kai gan džiugiai, net karnavališkai pagerbiami visi mirusieji. Mažiau žinoma yra Santa Muerte (Šventoji Mirtis)…
