LiteratūraEsė
Meilės ir seilės
Tu, meile, – tąsi seilė, besivelkanti paskui mane kaip gleivės paskui sraigę. Kiek prisimenu, tiek buvai užkibusi man ant ausies kriauklės, šnabždanti baisiausius žodžius ir velkanti mane į vietas, kur be Tavo paliepimo niekuo gyvu neičiau. Kiek siekia atmintis, tiek bandžiau Tave pamatyti, bet kadangi savo ausų nepamatysi, o ką jau kalbėti apie užausius, Tu – nematoma.
Pérėjimas
Internatai reikalingi tam, kad itin ankstyvame amžiuje menininkui būtų įrodyta, jog nėra prasmės keisti vietinių požiūrio. Ir galvoti verčiau ne apie juos, o apie tuos, kurie dar labiau nutolę geografiniais ir galaktiniais koncentrais. Apie mistinius žmones laisvajame pasaulyje, į kurį gal nė nenukeliausi, bet privalai tikėti juos esant tokiu pat būdu, kaip esi toli nuo namų. Metafizinė distancija, kuri svarbesnė už fizinę. O virš visko – metodas: komuna, nepriežiūra ir izoliacija. Nuostabu, bet tik chore paaiškėja, kad vieno žmogaus balsas yra svarbus.
Apie basas akis
Viktorijos Daujotytės bestselerio „Kai rašai, nebijai“, žinoma, nerecenzuosiu – ne mano nosiai. Ir kalbėsiu, manding, ne visai apie ją. Greičiau geidauju atsikratyti apsėdusių minčių, kurios niekaip nepalieka nei užvertus 710-ą puslapį, nei po gausių recenzijų, nei po iškilaus, sodraus ir itin gyvastingo įvertinimo Rašytojų sąjungoje.
Takelis į šviesą. Apie Danės Zajco poezijos rinktinę „Kalba iš žemės“
Apie slovėnų poetą Danę Zajcą pirmą kartą išgirdau dvyliktoje klasėje, filosofinės etikos vadovėlyje perskaičiusi jo eilėraštį „Tu sumokėsi už viską“. Taip sudomino, kad grįžusi namo į „Google“ paieškos sistemą suvedžiau poeto vardą.
Juodas kambarys Madride
Kol kiti atidarinėjo knygynus, tu besirengdama įkopti į penktąją dešimtį įsigijai pirmąją knygų spintą ir susodinai joje per pastaruosius dešimtmečius jaukiausią priebėgą teikusią lapiją: magiškojo realizmo palmes ir metafikcijų riešutmedžius, dvasinės literatūros alyvmedžius ir klasikos bambukus, literatūros teorijos ąžuolus ir įvairiausios autobiografinės prozos beržus bei drebules…
Rugpjūčiai su Márquezu
Kaip ir visos teisingos tradicijos, mano aprašomas vasarų ritualas susiformavo spontaniškai ir netyčiomis. Dieną, kai baigiau mokyklą – tai yra kai parašiau lietuvių egzaminą, – negalėjau žinoti, kaip greitai pasiilgsiu privalomų knygų sąrašo ir tingių lietuvių literatūros pamokų po sočių pietų, kai viena ausim klausydama mokytojos žiūrėdavau pro langą.
Apie giluminį knygų skaitymą
[Steveno Arthuro Pinkerio] nuomone, rašymo ir raštingumo augimas paskatino „humanitarinę revoliuciją“ – žmogaus teisių sampratos įtvirtinimą 1776 metų Amerikos nepriklausomybės deklaracijoje ir 1789 metų Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje, sąlygojo vergijos, kankinimų, raganų deginimo ir gausybės kitų prietarų panaikinimą.
Asmeninis impresionizmas geografiškai
Seniai seniai, pačioje nepriklausomybės laikotarpio pradžioje, studentiškai kvailiodami sutarėme, kad, prabėgus tiek ir tiek metų (regis, dvidešimčiai), susitiksime visi Paryžiuje po Eifelio bokštu. Ir data buvo užrašyta, vėliau ją kažkas surado, priminė, išsiuntinėjo elektroniniais adresais.
Apsiausties sąlygomis
Nebeturiu planų. Dauguma žmonių trokšta jaustis pažangūs, aktualūs ir nesenstantys. Kaip ten tos tik stulbinamai kryptingai dotuojamos oficialios žiniasklaidos informaciją tenaudojančios grupės neseniai apsibrėždavo socialiniuose tinkluose? Vakcinuoti? Edukuoti? Ar ir tai, ir tai? Ar jei tai, tai automatiškai ir tai? Paprastai jie vaikščiodavo ir su Ukrainos vėliavos ženkliuku atlape… Karo pradžioje, kai ukrainiečiai laimėdavo. Ir palaikymo akcijas pamiršdavo, kai situacija fronte pasidarydavo patinė.
Fenomenologinis mirties kvapas
Įsivaizduokime, kad visa tai tik įsivaizdavome. Ką tokioje situacijoje darytum tu? Ar drįstum paliesti gulintį žmogų, kad pajustum, ar jo širdis plaka? Ar drįstum priliesti pirštu jo nosį, skruostą, kaklą? Ar drįstum padaryti, reikalui esant, dirbtinį kvėpavimą?
