LiteratūraDienoraštis
Iš dienoraščio
Praėjo septynios nepriklausomos Lietuvos dienos. Mūsų, kaip „sugrįžusiųjų“ (nors karo pabaigoje pabėgo ne mūsų, o mūsų tėvų karta) emigrantų, vaidmuo ar darbas tapo toks ypatingas ir intensyvus, jog neturiu laiko susimąstyti, ką visa tai iš tiesų reiškia ir kaip pati jaučiuosi. Leidžiame ne tik „The Lithuanian Review“, kai kurie iš mūsų dar dirbame ir užsienio spaudos informacijos biure, kurį mūsų įkalbėta naujoji valdžia įsteigė prie Seimo.
Archyvai
Aš ir A. A. gyvename tame pačiame rajone, nors iš mudviejų apie tai žinau tik aš. Mūsų gatvių pavadinimai dera tarpusavyje – mano galėtų sudaryti tradicinių pusryčių pagrindą, o jo – būti įdėta pagardinti. Pernai rytais vesdavau dukrą į stotelę. Po teksto „Sniegas“ ties posūkiu į A. A. namą dažnai pagalvoju, ar tik šiandien nebus ta diena, kai jis ištirps. Pagalvoju, kad gal reikėtų ką svarbaus padaryti, iki tai nutiks, bet nežinau ką. Jei D. dariniai pasirodytų esą piktybiniai, galvočiau taip pat, bet taip pat nežinočiau, ką čia padarius. Dienoraščio formatas – palyginti prieinamas ir neimlus laikui. Bet kadangi esu linkusi publikuotis tik gerai pasikankinusi, lengvų kelių nesirenku. Tad ir dienoraščių beveik nerašau.
Baigiasi metai
Staiga pamačiau, kad viena atspindžio veidrodyje ranka krustelėjo. Krūptelėjau. Tik po sekundės dalies suvokiau, kad tai krustelėjo mano paties ranka. Kreivai nusiviepiau. Mat prancūzų psichoanalitikas Lacanas, kalbėdamas apie vadinamąją „veidrodžio stadiją“, sako, kad šešių–aštuoniolikos mėnesių kūdikis, reaguodamas į savo atspindį veidrodyje, ima suvokti savo kūno visumą. Vadinasi, grįžau… Welcome back!
Vasarvidžio žaidimėliai
Vakar sapnavau, kad guliu pašarvotas, aprengtas juodais drabužiais, aplink vaikšto irgi juodai vilkintys žmonės. Žinau, kad tai jokia klaida, kad iš tikro esu miręs. Bet jokio nerimo nejaučiu. Vis dėlto, nors ir suprasdamas, kad galiu išgąsdinti, po truputį atsimerkiu ir imu su kažkuo iš aplinkinių kalbėtis. Raminu, kad tuoj atvyks transportas (aš jo laukiu) ir būsiu išvežtas sudeginti. Pats šito visai nebijau.
April is the cruellest month
Su Monika K. gaminame (jos pageidavimu) pokalbį elektroniniam leidiniui „Artnews“. Dievuliau, kaip nutolę vienas nuo kito mūsų kartų pasauliai! Antai, ji jau pačioje pradžioje atkreipė dėmesį, kad aš savo tekstuose tebevartoju žodį „siela“… Bet vis vien mėginu jiems šį tą paveblenti (ak, ak, sprogstanti pamerkta šakelė…). Juk, šiaip ar taip, esame toje pačioje visatoje. Ogi aš pats kadaise formulavau, kad iš visatos neiškrisi…
Iš dienoraščio
Draudžiamą demonstraciją irgi turiu pamatyt. Neoficialūs blaivininkai pusę septynių Gedimino aikštėj minės sukaktį, kai Leninas pripažino Lietuvą. „Tiesoj“ jau paskelbta, kad vykdomasis komitetas leidimo nedavė.
Man dabar 9 metai
Poto babytė su dieduku užsnaudė o aš nebenorėjau miego ir tada aš atsikėliau. Pusę šešių diedukas atsikėlė ir nuėjo pas babytę klausyti žinių per radiją apie pasaulį. Žinias daugiausiai duoda Kanada. Pagaliau babytė ateina prie mašinos. Mes su dieduku žiūrėjome pirmą krepšinio kėlinį dabar eina dokumentinis filmas.
Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2015
Gegužės 27, trečiadienis [kaime]. Vakar iš Petro R. atsiėmiau man skirtą jo darbo medalį. Atrodau kaip pakartas. Kai pakreipiu devyniasdešimties laipsnių kampu – atrodau kaip gulintis ant lentos. G. labai nepatinka. Man – patinka. Aš ten esu: susna, usnė, viksva ir t. t.
Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2014
Kovo 9, sekmadienis. Ir vėl: ramiausia tampa, kai atsisakai savasties, kai virsti nesubjektu, kai prisišlieji prie pasaulio ašies, kai susilieji su jo visuma, kai netenki „aš“…
Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2013
Gegužės 8, trečiadienis. /…/ O po pietų pasiėmiau Kafkos „Badautoją“. Esu skaitęs bent tris kartus. Ir vėl (tarkime, ketvirtąjį kartą) skaitydamas negalėjau atsižavėti teksto gelme ir subtilumu. Pirmiausia jis, žinoma, apie menininką ir pasaulį.
