Literatūra
Sportinė dvasia
Tarptautiniu lygmeniu sportas atvirai mėgdžioja karą. Tačiau svarbiausia čia ne sportininkų elgesys, bet požiūris žiūrovų (o podraug su jais ir tautų), kurie dėl šitų absurdiškų kovų tiesiog įsišėlsta, rimtai – kad ir trumpam – įtikėję, jog bėgimas, šokinėjimas ir kamuolio spardymas yra tautos vertės išmėginimas.
Kaip suvaldyti tą marmalą
Išradėjai ir tobulintojai deda didžiules pastangas, kad palengvintų mūsų kasdienybę, vidutinis vartotojas tampa vis tingesnis, nes kam mokytis apdoroti, jei gali pasinaudoti pagalba, taigi jis vis prasčiau orientuojasi, kas tinka tam tikroje situacijoje.
Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vienybės garbei
2023-ieji suaktualino Klaipėdos kraštą, priminė jį ne visada Lietuvai priklausius, nukreipė mūsų žvilgsnius į 1923-iųjų sausį, kai ryžtingais Kauno veiksmais (pridengtais vietos sukilimo skraiste) šis Mažosios Lietuvos pakraštys priglaustas prie Didžiosios Lietuvos.
Ligos metafizika
Sakoma, kad, norint rašyti gerai, reikia gyventi tirštai. Skaitant Oliverio Sackso (1933–2015) biografiją, susidaro įspūdis, kad neįtikėtinas jo produktyvumas (išleido 18 knygų) yra būtent empirinių tyrinėjimų vaisius.
Nei pasroviui, nei prieš srovę
Hermanis Margeris Majevskis (1951–2001) – latvių poetas, vertėjas, eseistas. Į dvikalbę rinktinę „Priešpriešinės srovės kuždesiai / Pretstraumes čuksti“ atrinkti eilėraščiai iš rinkinių „Atsisveikinimas su upe“ (Atvadīšanās no upes, 1979), „Vienatvės gimimas“ (Vienatnes piedzimšana, 1987), „Tamsoj grumantis ledas“ (Tumsā dunēdams ledus, 2001).
Troleibuso vairuotojas
Vairuotoju norėjau troleibuso
aš tapti ir po mėnesių kelių
pabaigęs kursus jo jau kėliau ūsą
po lavinimo vaisių atkaklių
Braškės
tavieji keliai tarp manųjų
mėlynos lėkštės ant mūs kelių
braškės žvilgančios
kaitrioj saulės atokaitoj
dažėm jas cukruj
žvelgdami viens į kitą
Skrydis virš institucijos
Būdama Telšiuose, telefonu gavau žinutę, kad kažkas mane kviečia į harinamą Kauno Kaziuko mugėje. Dar niekada nebuvau dalyvavusi tokioje eisenoje, kurioje šokama ir dainuojama „Harė Krišna“, ir šį kartą, spaudžiama gilesnių širdies klodų ir paieškų, nusprendžiau vykti ten traukiniu.
Rutinos dievas
Rojaus mama mirė švintant, paskutinei žiemos dienai vos prasidėjus. Ryto oras priminė permatomo stiklo rutulį: buvo vaiskiai žalias, gaivus ir lengvas kaip mėtinio tabako dūmas, nuo Žemės paviršiaus išsisklaidęs Rojui gimus.
Birobidžanas
Laikas yra linija. Jis juda lyg linija. Ne, ne ant linijos ar išilgai jos. Ne linijiškai. Visas laikas yra linija. Kartais tiesi, prašukuojanti šios Žemės kraštovaizdžius iš rytų į vakarus. Taip laikas juda kas dieną, tai maloniai panirdamas kaip pirštai mylimojo plaukuose…
