Literatūra
Istorija apie Minotaurą
Prisimenu, kai buvau mažas, vakarais bijodavau užmigti. Namuose ilgai negesdavo šviesa, pro langą iš savo kertės matydavau porą gretimų trobų – jose taip pat ilgai spingsodavo žiburys. Tėvai kalbėdavosi pašnibždomis, o mano baimė vis augo; įtempęs ausis stengdavausi gaudyti bent žodžių nuotrupas vildamasis: jeigu išgirsiu, apie ką jie kuždasi, bent sužinosiu, ko bijau. Galbūt dėl to šitaip ir išjautrėjo mano klausa: kai oras ramus ir drėgnas, girdžiu kiekvieną kaimo krebždesį.
Apie Jėzaus ir tinderio kančias
Visos ir visi, parašę daugiau nei vieną knygą, žino, kad sunkiausiai rašoma būtent antroji. Pirmoji dažnai kurpiama intuityviai, tarsi žaidžiant. Iš pirmosios knygos arba visai nieko nesitikima, arba naiviai tikima savo autentiškumu bei išskirtinumu.
Tarp fantazijos ir realybės: vaikų literatūros keliais
Prisipažinsiu, man teko nelengva užduotis – parašyti kalbą, sveikinimą, pagiriamąjį žodį doc. dr. Kęstučio Urbos 70 metų sukakties proga. Iš esmės galima viską pasakyti labai trumpai. Sveikiname ir ačiū. Plojimai. Nes visi, kurie nors kartą yra sutikę Kęstutį, žino, kodėl. Tačiau suprantu, kad taip lengvai neišsisuksiu, todėl reikia nerti gilyn. Tad pradėsiu nuo istorijos. Vaikystėje, o gal greičiau jau ankstyvoje…
Pasaulių pabaigos pastorius
„Man regis, literatūros vystymasis sustojo, – apibendrina Krasznahorkai. – Grįžome prie nykaus realizmo laikų, o esminiai klausimai išnyko. Tai grynai eskapistinė padėtis. Nesuprantu, kodėl šiais laikais geriausiais laikomi pasaulinio garso romanistai tyčia save apakina, nors iš tikrųjų nėra akli… Gal jie bijo?“
Inshallah, 108 eilėraščiai
Žvirblis lesioja
iš akiduobės pasaulį,
kuris nuvylė.
Pats žydėjimas
ir aš neturiu kuo skųstis
Bespyglė
Aš
parašiau
eilėraštį apie
kalėdinę eglutę bet
Iš „Lentelių“
Jie išraižė savo gyvenimus molyje
ir pasitraukė.
Jų aidą girdžiu kraujo tvinksniuos.
Apie pašaukimą
Būti tobulam – tai atsiliepti į savo pašaukimą, būti šventam – tai, nepaisant vidinės tamsos, savo prigimtinio sužeistumo, įsileisti Kristų ir Jo nešamą šviesą vidun. Šventieji – ne tie, kurie be dėmės, o tie, kurie atpažįsta savo purvą ir pripažįsta jį neišsisukinėdami.
Kareivio Kūčios
Prireikus numesti svarbią bombą, paprastai tai daroma per Kūčias, kadangi tą vakarą priešlėktuvinės gynybos postuose budintys jauni kareiviai nesunkiai įsileidžia pašalines mintis ir visai nepastebi skrendančių bombonešių, kad ir kokie dideli bei puikūs šie būtų. Vienas būtent toks bombonešis skrido aukštai virš užšalusios jūros per dangaus naujagimį sniegą priešo šalies link.
Apie nenorą Kalėdoms namo
Šiemet, kaip ir kasmet, dideliu noru grįžti pas tėvus šventėms netrykštu. Yra ne viena frazė pasakyti, kodėl, pavyzdžiui, „nes klaus, kada vestuvės“, „nes priekaištaus, kad nevalgau mėsos“, „nes jie už šeimų maršą“ ir t. t. Tačiau tokie paaiškinimai – vieni išsisukinėjimai nuo tiesos. O tiesa tokia: mano šeima psichinė.
