Literatūra
Globėjas
Jis ištraukė iš piniginės dešimt eurų ir padėjo ant dulkėto prietaisų skydelio priešais merginą. Ji nusipūtė nuo akių susivėlusius plaukus ir metė klausiamą žvilgsnį į vyriškį. Atkišęs žilstelėjusiais barzdaplaukiais apšepusį žandikaulį, jis pritariamai linktelėjo. Mikliai lyg alkana lydeka, ūksmingose vandens žolėse gaudanti pasiklydusią žuvytę, mergina pačiupo prieblandoje vos įžiūrimą banknotą, įmurkdė jį į kišenę…
Kaip gyventi toliau
Tuo metu, kai buvo madinga paviršutiniška statistika, kažkas suskaičiavo, kad yra trys profesijos, kurių atstovai dažniausiai žudėsi: tai dantų gydytojai, japonų verslininkai ir rašytojai. Sausa statistika visuomet įdomi tuo, jog neparengtas protas bando iškart šiuose skaičiuose surasti atsakymą: kodėl? Kodėl būtent jie?
„Achilas ir vėžlys – tai apie mane“
Gal aš tiesiog trumpai papasakosiu, kaip ši knyga atsirado. Savarankiškai studijavau filosofiją, gilindamasis į hermeneutinės filosofijos tekstus ir rašydamas apie juos, taip pat dėstydamas hermeneutiką studentams. Bet prieš nebeįsivaizduojamą daugybę metų nusprendžiau imtis filosofiškai dirbti ne kaip filosofijos istorijos tyrinėtojas, o savo vardu.
Romanai apie meną ir aistras
Graikų kalbos žodis mimēsis reiškia vaizdavimą, sekimą, (pa)mėgdžiojimą, imitaciją. Tačiau kas iš tiesų mėgdžiojama, kokia tikrovė – vidinė ar išorinė – meno kūrinyje imituojama? Aristotelio „Poetikoje“ svarstoma, kad norint, jog vaizduojamas objektas būtų įtikinamas, reikia užčiuopti ir perteikti pamatinį to objekto dėsnį, principą, esmę.
(Ne)tinkama visata (ne)tinkamai vietai
Pernai už knygą „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ Jotvingių premiją pelniusiai poetei Jurgitai Jasponytei būdingas ramus stebėjimas, nesvarbu, ji stebi tamsą, lietų, artimuosius ar mąsto apie mirtį, stengiasi įžiūrėti gyvenimo ir mirties ribą, užčiuopia tamsą savyje ir stengiasi kuo ramiau ją priimti, visa supina su liaudies dainomis…
Pasaka apie Mėlynbarzdį
Mezga voras musei vestuvių drabužį
Baltą – op ant galvos.
Op galvą.
Musės nebėr.
Voras ruošiasi kitoms vestuvėms.
Žmogus, kuris slėpė savo nuopelnus Lietuvai
Vartydamas knygas aptikau, kad kovo 19 dieną sukaks keturiasdešimt metų, kai Anapilin iškeliavo astronomas Antanas Juška (1902–1985). Tai žmogus, kurio vardą ir pavardę kadaise žinojo net tie, kuriems žvaigždėmis nusėtas dangus nerūpėjo.
Nuščiuvusio Kipro palytėjimas
Žiemą į pietus tekę skristi mažai, lenkiu pirštus lėktuve: vieną vasarį – tikrai toli, kiek artėliau pernykštį sausį, o dabar pirmąsyk gruodį, dar kiek mažėlesniu atstumu. Kitaip nei anais kartais, keleivių saugumo patikroje palieki žiemos vėsą (šaltis išlydėti neatėjo), tačiau kalėdinio vaibo ji nestabdo, ir šiauriečio sąmonėj įvyksta neįprasta atsiskyrimo scena.
Peterio Falko mirtis
Prieš važiuodamas prie jūros visada neužmiegu ir vartausi lovoje, todėl šiąnakt nutariau net nesigulti ir pažiūrėti porą tris filmus. Egzaminai praėjo, mokykla pagaliau baigta. Lieka tik sulaukti likusių rezultatų, nors per daug nesijaudinu – nenoriu (noriu) girtis, bet anglų egzaminą išlaikiau puikiai. Atostogauti važiuosime su mamos drauge, jos dukra ir mano sese; mama atvažiuos vėliau.
Meilės ir seilės
Tu, meile, – tąsi seilė, besivelkanti paskui mane kaip gleivės paskui sraigę. Kiek prisimenu, tiek buvai užkibusi man ant ausies kriauklės, šnabždanti baisiausius žodžius ir velkanti mane į vietas, kur be Tavo paliepimo niekuo gyvu neičiau. Kiek siekia atmintis, tiek bandžiau Tave pamatyti, bet kadangi savo ausų nepamatysi, o ką jau kalbėti apie užausius, Tu – nematoma.
