Visiems geras nebūsi. Tam trukdo tiek riboti ištekliai (pačia plačiausia prasme), tiek kitos aplinkybės. Tačiau gal visa tai tik nevykę atsikalbinėjimai ir tam tikriems žmonėms tiesiog geras nesi ir niekuomet nebūsi. Be jokių paaiškinimų ir priežasčių. O tam tikros grupės žmonių, pagal apibrėžimą, yra dar blogesnės už kitas. Bene žymiausia iš jų – politikai (pačia plačiausia prasme). Štai paskelbus vieno…

Užspausti į kampą aplinkos vaizdų potvynio, plūstančio iš kompiuterių, išmaniųjų telefonų ekranų, reklaminių plotų mieste, ir išsiūbuoti provokacijos įsigyti / priklausyti / vartoti / konkuruoti, nejučiomis išsenkame nuo mintis kartinančio deguonies trūkumo. Pasipriešinti šiai srauniai vaizdų upei lėtuose kino ekrano paveiksluose ir akimirką sulėtinus tempą atsikvėpti kviečia režisierius Abbasas Kiarostami filme „24 kadrai“ (24 Frames). Praėjusių metų „Kino pavasaryje“ buvo…

Kanopų nepakračiau, šnipas nenukrito, nors akys kiek išvarvėjo. Bet per „Kino pavasarį“ joms priklauso varvėt. Nors ašaros neišspaudžiau nė sykio – rambėju, ne kitaip. Taigi šįkart savotiškas derinukas, kurį sieja vienaip ar kitaip išveikiamas skausmo mechanizmas. Solipsistinis, uždarantis celėj, atribojantis nuo gyvenamojo pasaulio. Skausmas, kuriuo dalijamasi. Skausmas, kuriuo mėgaujamasi. Skausmas, nuo kurio bėgama. Skausmas, su kuriuo susiduriame. Kurį pergalime. Pasirinkti…

Pirmą kartą rašysiu apie „Kino pavasarį“, jaudinuosi, aišku. O dargi kūnas išdavikas – pakišo man visai nepavasarišką virusą. Vis dėlto kanopų užversti dar nesirengiu, todėl pareigingai vilkau jas į kino teatrą. Nesimaivysiu – nepaisydama varvančio šnipo, vilkau su dideliu malonumu. Ir tą akreditacijos kortelę su gerokai pafotošopinta nuotrauka labai smagu atkišti. Laukiu šito „pavasario“ kiekvienais metais. Ir laukiu labai. Nes…

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.   Tyrėjai, analizuodami totalitarinių režimų prigimtį, akcentuoja kvazireliginį totalitarizmo pobūdį – totalitarizmas tampa mintis monopolizuojančiu sąjūdžiu, kažkuo, kas yra daugiau nei pats gyvenimas, kas suteikia prasmę žmogaus egzistencijai,…

Aš duosiu savo Namuose ir savo mūruose paminklą ir vardą (Jad Vašem), vertingesnį už sūnus ir dukteris, duosiu jiems amžiną ir nemarų vardą.[1] Lietuvoje nesant vienos įpaminklinimo vietos ar erdvės, kuri galėtų vadintis tautos namais, arba muziejaus, apimančio Lietuvos ir lietuvių istoriją tiek erdvėje, tiek laike, taip pat netylant diskusijoms dėl Vyčio ir bunkerio paminklo Lukiškių aikštėje, verta prisiminti Holokausto…

Per Lietuvą nuvilnijo prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Tai jau tryliktasis Prancūzų instituto renginys Lietuvoje, žengiantis įkandin Lenkijos kultūros instituto rengiamos Lenkijos kino savaitės (šios penkioliktąją sesiją tikriausiai išvysime rudenį). Kalendoriniu (tarp Kalėdų ir Velykų) ir kinematografiniu (tarp „Scanoramos“ ir „Kino pavasario“) tarpušvenčiu vykstantys „Žiemos ekranai“ rado savo vietą lietuviškų festivalių kalendoriuje, tą byloja ir vis gausėjantis žiūrovų skaičius. Šiemet…

Tiksliai nepamenu, prieš kiek metų buvau knygų mugėje. Tačiau šį 2018 m. renginį prisiminsiu geriau. Ne, visai ne dėl to, kad kažkam užlipau ant kojos, o tas kažkas pasirodė besanti baisiai graži mergina. Viskas kur kas rimčiau – ėjau ne šiaip pasižvalgyti, o pakalbinti knygų leidėjų. Kad ir kaip smagu buvo pirmą kartą savo akimis pamatyti daugybę rašytojų, labiau rūpėjo,…

Kiek tos šventybės belikę, aišku. Kaip ir nekaltos mergelės kūšplaukių – bet prašau nesibaisėti manąja nepraustaburnyste, tai intertekstas – motyvas iš filmo. Vis dėlto jei kam nors niežti nagai minėtuosius likučius sunaikinti – mieliau rinkčiausi, kad visokio pobūdžio šventybę ir nekaltybę žudytų toks filmas kaip šis – naujasis savitojo graiko Yorgo Lanthimo darbas „Šventojo elnio nužudymas“. Po „Omaro“ ir „Iltinio…

Praėjusiais metais Nacionalinės emancipacijos dienos proga rengtoje konferencijoje profesorė Natalija Arlauskaitė aptarė lietuvių kalbos giminės vartosenos problemas ir šiai vartosenai besipriešinančius „partizaninius“ (šis profesorės pavartotas terminas pasirodė ypač tinkamas) kalbėjimo būdus[1]. Lietuvių kalboje vyriškosios giminės kaip standarto vartojimas (t. y. kontekstuose, kai adresatai yra ne tik vyrai ar kai jų lytis nežinoma arba neturi reikšmės) dažniausiai kritikuojamas iš reprezentacinės politikos…