Pastaruoju metu įvairiai auditorijai užduodami klausimai apie lietuvių autorių kūrinius nacionaliniame teatre sulaukia pritariamų atsakymų.

Esu nustebinta (o paskui pradėjau žavėtis), kiek Juozui Miltiniui Panevėžyje tebeatnašaujama: nuvažiavus žiūrėti Antono Čechovo „Žuvėdros“ premjeros teatro darbuotojas (net ne artistas) tuoj pasiūlė prieiti prie Miltinio skulptūros: ar esu atkreipusi dėmesį, kad Miltinis skulptoriaus pavaizduotas su ragiukais? Nebuvau pastebėjusi, bet dabar man buvo parodyta: skulptorius Regimantas Midvikis teatro korifėjaus veidą iškalė taip, kad primena 7–9 dešimtmečiuose skaptuotus lietuviškus velnius,…

RIMA POCIŪTĖ Lapkričio 9 d. Vilniaus mažajame teatre buvo parodytas režisierės Gabrielės Tuminaitės būsimojo spektaklio „Dėdės ir dėdienės“, kaip buvo pavadinta, eskizas, – ir jį pažiūrėjus man kaip darbas užbaigiant 2013 teatrinius metus yra likusi šio spektaklio analizė, nes, viena vertus, neteko aptikti žiniasklaidoje šio spektaklio aptarimo

RIMA POCIŪTĖ Norėčiau paklausti „kritikų“, besibodinčių „naiviu“ teatru, ar mėgina bent sau susidėlioti dramos, teatro raidos perspektyvą, pasidomėti idėjomis to laiko, kai Kazys Binkis sukūrė „Atžalyną“ (1937), kai Kaune iškilo didingiausia Baltijos šalyse Prisikėlimo bažnyčia pagal latvių kilmės architekto Karolio Reisono projektą.

RIMA POCIŪTĖ Rusams Puškino poezija yra atskaitos taškas ne tik literatūroje, su ja siejama moderniosios kultūros pradžia. Ta „auksine“ vadinama poezija Rusijai švietė iš jos kultūros gelmės du šimtmečius – šitiek užsitęsė civilizacinis lūžis, Rusijai modernėjant.

RIMA POCIŪTĖ Rašyti apie režisierės Ramunės Kudzmanaitės naujausią spektaklį – kroatų dramaturgo Miro Gavrano pjesės „Poros“ pastatymą Klaipėdos dramos teatre – man konkretų tikslą nustatanti užduotis. Visų pirma reikėtų atskirti patį spektaklį kaip režisierės, aktorių, scenografo ir kitų kūrėjų darbą ne tik nuo Gavrano kūrinio, bet ir nuo jo paties

JOVITA DIKMONIENĖ Rusijos teatro režisierius Konstantinas Bogomolovas, sukūręs spektaklį „Mano tėvas – Agamemnonas“ pagal antikos dramaturgo Euripido tragedijas, metė iššūkį „aristoteliško“ teatro principams. „Mano tėvas – Agamemnonas“ – spektaklis be iliuzijos, atmetantis bet kokią vaidybą.

RŪTA JAKUTYTĖ Sunkoka kalbėti apie žymių režisierių kūrybą, o dar sunkiau kaip nors dailiai įpinti priekabes, kad nepasirodytum koks pyplys, turintis pretenzijų į snobizmą, arba kokia nepatenkinta senmergė, lyg vapsva gelianti į pirmą pasitaikiusią pėdą.

RIMA POCIŪTĖ Ar gali būti taip, kad spektaklis per paskutines repeticijas būtų filmuojamas, kad išliktų bent vaizdo įrašas, jei jis paskutinę minutę būtų „režimo“ uždraustas, – bet gausybę jo nuotraukų pirmasis išspausdina vienas iš pagrindinių „oficiozų“?