MenaiScenos menaiTeatras
Iš bloknoto
Aplinkybės taip klostosi, kad metodiškai „apeiti“, juo labiau „apvažiuoti“ visus Lietuvos teatrus ir įdomesnius renginius darosi neįmanoma. Jau vien šį rudenį kiek mano visko praleista! Net „Sirenų“ festivalis. Tiesa, ir sirenų balsai pastaraisiais metais, regis, buvo kiek prikimę, nebeskambėjo taip vylingai. O teatras – toks reiškinys, kad jo nei pakartoti, nei pavyti ir norėdamas negalėtum. Kai po karo Vilniuje…
17 versijų apie Benedikto XVI atsistatydinimą
Alvis Hermanis toliau darbuojasi produktyviai. Naujajame Rygos teatre (NRT) pastatytas intriguojantis spektaklis „Baltas sraigtasparnis“, o gruodį numatytos dar dvi premjeros: režisierius su savo studentais, Latvijos kultūros akademijos NRT studijos antrakursiais, baigia kurti spektaklius „Naujas bitlų albumas“ ir „Šviežias kraujas“. Visi trys, jo požiūriu, – apie tą patį. Apie dabartinį – pereinamąjį laiką: „Vienas pasaulis atsisveikina, ir pamažu įsigali kažkoks…
Teatras, gamyba, anarchija
Į teatrą pavyko patekti pro kitas duris – ne pro tas, pro kurias įeina žiūrovai. Rugpjūčio 10–25 dienomis dalyvavau Oskaro Koršunovo teatro Klaipėdoje surengtoje darbo ir poilsio stovykloje, kurioje vyko kūrybinis darbas: nepaprastai talentingi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antro aktorystės ir režisūros kurso studentai rengėsi statyti Šekspyro dramą „Otelas“. Buvau į šią stovyklą pakviestas perskaityti ciklą paskaitų, kuriose…
Nebaigtos recenzijos apie Mažojo teatro spektaklius
Dar senais laikais kartu su Sauliumi Macaičiu svajojom sukurti tokį mini žurnalą, replikų žurnalą, kuriame būtų galima spausdinti replikas, neišplėtotus komentarus apie ką tik pamatytą spektaklį. Tai būtų tarsi blic recenzijos.
Apie žvėrį žmoguje ir išnykstančias medijas
Menas ir filosofija nuo seno žengė koja kojon. Tačiau dažnai atsitinka taip, kad menininkai nepasitikėdami savo intuicija siekia pasiremti filosofinėmis teorijomis nelabai jas išmanydami. Tada savo eksperimentavimus jie bando pagrįsti svariomis filosofinėmis tezėmis. Dabar madinga operuoti tokiomis klišėmis kaip antai: „po šiuolaikybės“, „po subjekto“, „po žmogaus“, „po tiesos“. Filosofinių tezių naudojimas savajai veiklai legitimuoti ne visada pasiteisina dėl filosofinio…
Mirtis kaip bendras vardiklis kambariuose su žmonėmis
Vėlyvą vakarą atėjus į paskutinį „Sirenų“ festivalio rodomo spektaklio „Nachlass, kambariai be žmonių“ (bendras kūrėjų Stefano Kaegi ir Dominico Huberio darbas) seansą, pasitinka neįprasta ir tradicinėms spektaklių pradžioms nebūdinga tuštuma, taupiai šviečiantys „Menų spaustuvės“ langai ir du milžiniški „Scania“ sunkvežimiai prilytame kieme. „Jėzau, turbūt viskas bus šitose fūrose“, – nerimauja nervingai rūkydama kažkokia mergina. Juodai vilkinčios salės darbuotojos į…
Viskas, ką jau ir taip žinojau, tačiau nenorėjau sužinoti dar kartą
Pritraukti durno jaunimo, kuris, sužavėtas tokio atraktyvaus panašumo į popso produkciją, iš analfabetizmo atsiverstų į „IQ“ lygio pižonybę ir imtų reguliariai pirkti teatro bilietus. Tik duokite mums tūsų! O kur menas, teatro insaideri RoRa?
„Metrai vaikus paliko“, arba Kodėl negimsta antras Nekronovas*
Kaip gerai, kad Lietuvoje daugėja viešų pokalbių ir diskusijų. Matyt, taip siekiame pasveikti iš baisios sovietmečio ligos, vadintos „dvasingais pokalbiais virtuvėje“. Jaunajai kartai trumpai priminsiu, kad tai buvo pokalbiai ne apie kulinariją, pasidėjus ant kelių Bibliją. Asmeninių namų virtuvė LTSR laikais tiesiog buvo vienintelė laisvės oazė, kur galėjai reikšti savo politines (ir dvasines, kas be ko) pažiūras ir nebūti už…
„Klamo karas“: vienas nepopuliarus sprendimas
Neseniai įvykusi Artūro Areimos teatro premjera „Klamo karas“ suteikia pretekstą iš naujo pasvarstyti visuomenės, valdžios ir moralės santykio tema. Bet, pradedant nuo pradžių, „Klamo karo“ istorija būtų tokia: mokytojas Klamas 12 klasės mokinę įvertina neigiamu pažymiu. Mokinė, suvokusi, kad gavusi neigiamą pažymį negalės pretenduoti į savo norimos specialybės studijas, nusižudo. Tiesa, prieš tai dar apsilanko pas mokytoją Klamą ir asmeniškai…
Abejingumo spąstai
Pastaruoju metu ne tik žiniasklaidos venomis, bet ir meno kraujagyslėmis cirkuliavo ta pati – pabėgėlių aktualija. Teatras, vis aktyviau reaguojantis į socialinius reiškinius, mano dėmesį patraukė trimis kūriniais: Pauliaus Ignatavičiaus režisuotu spektakliu „Europiečiai“ Vilniaus mažajame teatre (sukurtu pagal Aischilo tragediją „Maldautojos“ ir Andriaus Jevsejevo dramaturgiją), Oskaro Koršunovo spektakliu-hepeningu „Eglė žalčių karalienė“ (inspiruotu Elfriedės Jelinek teksto „Prašytojai“ ir interneto komentarų) ir…
