MenaiScenos menaiTeatras
Moterų spektaklis: rūkoma, gėraliojama ir atviraujama
RIMA POCIŪTĖ Glorijos Montero pjesės „Frida K“ pastatymas Rygos Dailės teatre, pavadintas „Aš – Frida Kahlo“ (premjera įvyko 2011 m. pavasarį), tikriausiai yra labiausiai šiuo metu Rygoje pripažintas spektaklis – sprendžiant iš kainos, kurią už bilietus pasiruošę sumokėti žiūrovai
Atviras Teatrališkumas: iš snaudulio pažadinta markizė
VAIVA GRAINYTĖ „Vaizduotės chimeros“, metafora, ištraukta iš ponios de Montrėj personažo lūpų, yra pagrindinis prasminis kirtis, kurį režisierius Artūras Areima deda rašytojo ir dramaturgo Yukio Mishimos pjesėje „Markizė de Sad“.
„Išvarymas“. Ištarta
DOVILĖ ZELČIŪTĖ Maniau, kad tasai jausmas, kokį patyriau, kai, Nepriklausomybei pralaužus užtvanką, budo ir vienijosi tauta, kai purtė karštligiška suvoktis, kad ir pats nebesi išmestas iš barščių, o drąsiai gali save vadinti tautos dalimi, manęs jau niekada neaplankys. Neapims pakilumas, neužsmaugs graudulys
Lietuvių teatras Rygoje
DONALDAS STRIKULIS Lietuvių profesionaliojo teatro istorija ganėtinai trumpa, palyginti su mūsų kaimynų – rusų, lenkų ir net latvių – teatro istorija. Nors ji rašoma ne vieną dešimtmetį ir išėjo net keletas lietuvių teatro istorijos tomų (liko tik vienas, galbūt pas nemaloniausias, laikotarpis – karo ir pokario metai)
Veidu į Suomiją
VALDAS GEDGAUDAS Rusų kilmės amerikiečių režisierę Yaną Ross pastarąjį penkmetį ėmęsis globoti Nacionalinis dramos teatras tęsia bendradarbiavimą: iš Niujorko, Berlyno, Japonijos, Pietų Korėjos scenų į Lietuvą atklydusi buvusi Fulbrighto stipendininkė pristato antrąją šio sezono premjerą – suomių dramaturgo Mikos Myllyaho pjesę „Chaosas“.
Po „Mirandos“ ženklu
VALDAS GEDGAUDAS Šiemetinės „Sirenos“ prasidėjo nuo klinikinės OKT „Mirandos“ – du vakarus iš eilės, likus maždaug pusvalandžiui iki spektaklio, atskriedavo perspėjantis teatro atstovės Agnės L. (amžinasis jai ačiū!..) skambutis: „Labai atsiprašome, bet dėl „ilgos ir sunkios“ Povilo Budrio ligos šiandien spektaklis neįvyks.“
Skrydis virš Jaunimo teatro
JŪRATĖ VISOCKAITĖ „Skrydžio virš gegutės lizdo“ pagrindinis herojus, azartiškas pramaniūgas Makmerfis, yra talentingas režisierius. Patekęs į durnyną, jis ten kuria įkvepiantį spektaklį, daug kartų pasiekia katarsį, miršta ir jo siela išskrenda į laisvę pro didžiojo indėnų vado išdaužtą sieną.
Mirusieji irgi šoka
VALDAS GEDGAUDAS Keistas jausmas apninka apsilankius Jaunimo teatro premjeroje – Dale’o Wassermano „Skrydyje virš gegutės lizdo“, sukurtame Keno Kesey to paties pavadinimo romano motyvais – tarsi sapnuotum praeitį, pakibtum tarp saldaus sugrįžimo džiaugsmo ir kastracijos baimės.
Ar „Fundamentalistai“ turės pasisekimą Lietuvoje?
DALIUS JONKUS Šiandieninis teatras neturi būti dabartinės mūsų visuomenės atspindys tiesiogine prasme. Tačiau matydami ir girdėdami teatre tai, kas aktualu, vienaip ar kitaip atpažįstame save ir susimąstome.
Sužinok kodėl
JŪRATĖ VISOCKAITĖ Atsimenu, kai dar virė ir burbuliavo didžiulė mūsų „Šatėnų“ internetinių komentatorių bendruomenė (dėl jos sunorminimo ir sunaikinimo labai gailiuosi), bet kuri vos paliesta religinė tema būdavo tuoj internautų griebiama ir energingai aptariama.