MenaiScenos menaiTeatras

Iš spektaklio: avarinis išėjimas

AU­RE­LI­JA AUŠ­KAL­NY­TĖ Aš, A. A., ra­šau šiuos žo­džius, idant pa­si­baig­tų gruo­džio 30 die­ną pra­si­dė­jęs Rū­tos But­kus šo­kio te­at­ro spek­tak­lis „5g vil­ties“. Ne­tu­riu jo­kių ki­tų pre­ten­zi­jų, ne­gu tęs­ti sa­vo kuk­lų gy­ve­ni­mą. Vis­gi pir­ma tiems, ku­rie iš­ven­gė ne­lem­tos pra­džios, lei­siu sau trum­pai pri­sta­ty­ti, kaip tai įvy­ko. Spek­tak­ly­je sa­vo vaid­me­nis at­li­ko trys

Ne­tik­ro­viš­kas Brod­vė­jus tik­ro­viš­ka­me Mil­ti­ny­je

MA­TAS GRUB­LIAUS­KAS Lie­tu­vos te­at­ras ir to­liau kal­ba apie sa­ve, ir ne tik me­ta­kal­ba, bet ir me­ta­vai­dy­ba. Taip jis sie­kia nu­sta­ty­ti sa­vo vie­tą po sau­le: ką jis tu­ri ro­dy­ti, ko­kia jo funk­ci­ja, kaip sa­ve pa­teik­ti.

Kasandros sniegas

GY­TIS PA­DE­GI­MAS Ža­lia­kal­nio pa­pė­dė: čia pra­si­de­da trys gat­vės – Ge­di­mi­no, Že­mai­čių ir Put­vins­kio, o aukš­tyn į šlai­tą ky­la Kau­ko laip­tai. Šian­dien gat­vės tuš­čiau­sios, ko­kios tik be­ga­li bū­ti, – lie­pos kait­ra ne­gai­les­tin­gai tvos­kia iš kiek­vie­nos mies­to po­ros.

Mar­ce­lis Mar­ce­au

AUD­RO­NĖ GIR­DZI­JAUS­KAI­TĖ Su mi­mo Mar­ce­lio Mar­ce­au var­du man sie­jo­si kaž­kas mar­sie­tiš­ka. Kaž­koks spin­dė­ji­mas tam­so­je, ple­ve­ni­mas ar su­ki­ma­sis. Jo bal­ta­vei­dis Bi­pas mo­nos­pek­tak­ly­je bu­vo toks nuo­sta­biai nai­vus, skaid­rus ir drau­giš­kas, ko­kių mes Brež­ne­vo lai­kais ne­bu­vom ma­tę…

Ka­ted­ra vs „Ka­ted­ra“

MATAS GRUBLIAUSKAS Ne­si­ry­šiu liaup­sin­ti ar ko­ne­veik­ti Os­ka­ro Kor­šu­no­vo at­sta­ty­tos „Ka­ted­ros“. Pa­siū­ly­siu nu­ei­ti. O pats lei­siu sau pa­kal­bė­ti apie bū­tent šio pa­sta­ty­mo fe­no­me­ną. Ma­nau, kad Kor­šu­no­vo „Ka­ted­ra“ – ypač in­ter­teks­tu­a­lus spek­tak­lis. Jis ne tik su­griau­na „ket­vir­tą­ją sie­ną“, bet ir žen­gia to­liau

Rimo Tumino „Dė­dė Va­nia“ Lon­do­no kri­ti­kų aki­mis

Jev­ge­ni­jaus Vach­tan­go­vo te­at­re Mask­vo­je Ri­mo Tu­mi­no re­ži­suo­tas spek­tak­lis „Dė­dė Va­nia“ lap­kri­čio 5–10 die­no­mis bu­vo še­šis kar­tus pa­ro­dy­tas Lon­do­no Noëlio Co­war­do te­at­re – tai pro­gra­mos „Ru­sų se­zo­nai Vest En­de“ ren­gi­nys, įvy­kęs pro­diu­se­rės Ok­sa­nos Nem­čiuk ir ke­lis Vest En­do te­at­rus val­dan­čio se­ro Ca­me­ro­no Mac­kin­tos­ho ini­cia­ty­va. Lon­do­no spau­da spek­tak­lį pa­ly­dė­jo gau­sio­mis re­cen­zi­jo­mis – ke­le­tą jų siū­lo­me „Šiau­rės At­ėnų“ skai­ty­to­jams.

Ne­ma­lo­nu žiū­rė­ti. Ar spek­tak­lis pra­stas?

MO­NI­KA JA­ŠINS­KAI­TĖ Ar ka­da nors prie kū­ri­nio – pa­veiks­lo ar skulp­tū­ros – esa­te pra­lei­dę sep­ty­nias­de­šimt mi­nu­čių vi­są­laik jį ste­bė­da­mi? Pri­si­pa­žin­siu, ma­no re­kor­das – dvi­de­šimt. Ne­sa­kau, kad per dvi­de­šimt mi­nu­čių įžvel­giau vi­sas ga­li­mas jo pras­mes.

Malonumų akims puota

MA­TAS MA­KAUS­KAS Daž­nas po­pu­lia­rus fil­mas „su­kur­tas re­mian­tis tik­rais fak­tais“ – toks kū­ri­nio api­bū­di­ni­mas su­tei­kia dau­giau re­a­lis­tiš­ku­mo. Ki­ne re­ži­sie­rius tar­si su­nai­ki­na­mas ob­jek­ty­viais is­to­ri­niais sie­kiais, o pro­ta­go­nis­tui su­tei­kia­mas ne­mir­tin­gu­mas. An­ta­nas Škė­ma yra pa­reiš­kęs: „Abu pa­sau­liai yra ne­tik­ri: ir re­a­lu­sis, ir ma­no su­kur­ta­sis.

Šiek tiek pa­mąs­ty­mų apie Ta­deus­zą Kan­to­rą

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ Len­ki­ja tur­i daug ta­len­tin­gų me­ni­nin­kų ir pel­ny­tai di­džiuo­ja­si sa­vo mu­zi­kais, dai­li­nin­kais, ra­šy­to­jais, po­etais. Słowac­kis, Mic­ke­vi­čius, Mi­la­šius ir Miłos­zas, Cho­pi­nas, Mo­niuška, Pen­de­rec­kis, Wys­pians­kis, Rus­te­mas, Eid­ri­ge­vi­čius – tai pir­ma, kas at­ei­na į gal­vą.

Cezaris iš žiūrovo gardelio

ASTA BARANAUSKAITĖ Ge­ra yra pra­mo­gau­ti. Dar ge­riau, kai die­nas už­pil­do pa­si­kul­tū­ri­nė­ji­mai. Pa­vyz­džiui, ko­kia dis­ku­si­ja apie lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kri­ti­ką (ku­ri pa­čių ra­šan­čių ir kri­ti­kuo­jan­čių kri­ti­kų vis tiek ver­ti­na­ma kaip „ne­įdo­mi“ ar kaž­ko stin­gan­ti), ką tik iš­leis­tų kny­gų pri­sta­ty­mai