Danišką ir lietuvišką „Kosmosą+“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje kūrę menininkai suteikė progą patikrinti postdraminio teatro teoriją praktikoje. Teatro meno vadovas Audronis Liuga žadėjo šiuo spektakliu-iššūkiu supurtyti Lietuvos teatro pamatus. Mat mūsų kūrėjai niekaip neprisiruošia maištauti prieš dramą, nė už ką neatsisako vaidybos kaip vaidybos, dėl to lietuvių teatras atrodo kone anachroniškas, palyginti su tomis įdomybėmis, kurios jau ne vieną…

Pažiūrėjęs Nacionaliniame dramos teatre įvykusią spektaklio „Kosmosas+“ premjerą likau nusivylęs. Po spektaklio bandžiau apmąstyti šio spektaklio nesėkmės priežastis.

Ilgokai svarsčiau, ar turėčiau apskritai rašyti apie „Barikadas“, spektaklį, vaidinamą Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, – jo premjera įvyko prieš mėnesį ir jis reklamuojamas kaip pirmiausia latvio režisieriaus Valterio Silio spektaklis. Aš nemanau, kad reikia rimtai kibti analizuoti spektaklius, kurių pati analizė galima tik padarius esmines išlygas (yra olimpiada ir parolimpiada ir pan.). O šiuo atveju kaip tik juk ir…

Žmonės stebisi: kodėl vėl „Žuvėdra“, kodėl vėl „Vyšnių sodas“, kodėl vėl „Trys seserys“? Mažiau stebisi, kai vėl „Hamletas“, vėl „Karalius Lyras“, vėl „Otelas“. O aš, mačiusi mažiausiai dešimt „Žuvėdrų“, visiškai nesistebiu, kad vėl – ir einu į naują spektaklį kaip į susitikimą su senais draugais, kuriuos jau, regis, neblogai pažįstu. Bet eina laikas, tie „draugai“ keičia gyvenamąsias vietas, aplinką, kinta…

Vasario 26 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko Kirsten Dehlholm režisuoto spektaklio „War Sum Up“ („Karo suma“) vaizdo įrašo peržiūra.   Muzika. Mangos. Mašinos. Tokiu neįprastu žodžių triptiku apibūdinamas spektaklis „War Sum Up“. Jo kūrėja Kirsten Dehlholm vadovauja meno laboratorijai „Hotel Pro Forma“, deklaruojančiai tradicinių teatrinių struktūrų atmetimą. Žiūrint spektaklį galima mąstyti apie regimus muzikos, vaizdo eksperimentus; be abejo, neišvengiant…

Žiūrėjau antrąjį premjerinį „Eugenijaus Onegino“ spektaklį (pirmieji su Grigorijumi Gladijumi buvo tikrai vienetiniai). Artėjo Naujieji, Rusų dramos teatro fojė eglutės buvo papuoštos burbulais.

Pastaruoju metu įvairiai auditorijai užduodami klausimai apie lietuvių autorių kūrinius nacionaliniame teatre sulaukia pritariamų atsakymų.

Esu nustebinta (o paskui pradėjau žavėtis), kiek Juozui Miltiniui Panevėžyje tebeatnašaujama: nuvažiavus žiūrėti Antono Čechovo „Žuvėdros“ premjeros teatro darbuotojas (net ne artistas) tuoj pasiūlė prieiti prie Miltinio skulptūros: ar esu atkreipusi dėmesį, kad Miltinis skulptoriaus pavaizduotas su ragiukais? Nebuvau pastebėjusi, bet dabar man buvo parodyta: skulptorius Regimantas Midvikis teatro korifėjaus veidą iškalė taip, kad primena 7–9 dešimtmečiuose skaptuotus lietuviškus velnius,…

RIMA POCIŪTĖ Lapkričio 9 d. Vilniaus mažajame teatre buvo parodytas režisierės Gabrielės Tuminaitės būsimojo spektaklio „Dėdės ir dėdienės“, kaip buvo pavadinta, eskizas, – ir jį pažiūrėjus man kaip darbas užbaigiant 2013 teatrinius metus yra likusi šio spektaklio analizė, nes, viena vertus, neteko aptikti žiniasklaidoje šio spektaklio aptarimo