VALDAS GEDGAUDAS „Norvegijos kelias“ (įžanga į „Nafta-menui“ programą, projekto autorius Amundas Sjølie Sveenas) 60 min. trukmės elementarus, nepretenzingas, publicistinis „PowerPoint“ pristatymas intriguojančia paantrašte

NIKODEMAS PEMPĖ Aš pats mėgstu visus Koršunovo teatro spektaklius, nuo „Ten būti čia“ iki „Išvarymo“, bet šiuo atveju pateiksime nepažįstamų mergelių apklausos rezultatus. Beatričė (su žaliu paltuku)*: man patiko lentos. Monika (su klevo lapo aplikacija ant paltuko)**: man patiko atspindžiai.

LINA KLUSAITĖ T. S. Eliotas stebėjosi, kad Dantės Alighieri „Dieviškąją komediją“ lengva skaityti, nes ji parašyta senuoju italų dialektu, kilusiu iš universalios lotynų kalbos. Be to, klasikas taikė plačiai paplitusį visai Europai suprantamą metodą – alegoriją.

RIMA POCIŪTĖ „Liūdniausias ir gražiausias visų laikų pasakojimas apie meilę“ – taip Rygos Dailės teatro (Dailes teātris) spektaklis „Romeo ir Džuljeta“ pristatomas jį reklamuojančiuose vaizdo įrašuose, randamuose internete, kitoje teatro reklaminėje medžiagoje.

JELENA STROGALEVA Mikos Myllyaho „Chaosas“ festivalyje „Naujoji pjesė“.

MIKALOJUS VILUTIS Kai buvau vaikas, mane supo teatro žmonės. Tada dažnai eidavau į teatrą. O dabar retai. Todėl mano nuomonė apie spektaklius tėra tik asmeninė emocinė reakcija. Esu publika, apie kurią Stanislavskis pasakė: публика дура, но она всё понимает. Ypač всё понимает tokie neišprusę kaip aš. Man sako: tavo paveikslas labai gražus, bet aš nieko nesuprantu.

arba Kuo geras / blogas XXI amžiaus teatras RIMA POCIŪTĖ Po Jaunimo teatre pastatyto Jono Vaitkaus ir Alberto Vidžiūno spektaklio „Širdis Vilniuje“ (tragifarsas pagal Arvydo Juozaičio dramą) premjeros buvo praėjusi savaitė,

RIMA POCIŪTĖ Glorijos Montero pjesės „Frida K“ pastatymas Rygos Dailės teatre, pavadintas „Aš – Frida Kahlo“ (premjera įvyko 2011 m. pavasarį), tikriausiai yra labiausiai šiuo metu Rygoje pripažintas spektaklis – sprendžiant iš kainos, kurią už bilietus pasiruošę sumokėti žiūrovai

VAIVA GRAINYTĖ „Vaizduotės chimeros“, metafora, ištraukta iš ponios de Montrėj personažo lūpų, yra pagrindinis prasminis kirtis, kurį režisierius Artūras Areima deda rašytojo ir dramaturgo Yukio Mishimos pjesėje „Markizė de Sad“.

DOVILĖ ZELČIŪTĖ Maniau, kad tasai jausmas, kokį patyriau, kai, Nepriklausomybei pralaužus užtvanką, budo ir vienijosi tauta, kai purtė karštligiška suvoktis, kad ir pats nebesi išmestas iš barščių, o drąsiai gali save vadinti tautos dalimi, manęs jau niekada neaplankys. Neapims pakilumas, neužsmaugs graudulys