MATAS GRUBLIAUSKAS Ne­si­ry­šiu liaup­sin­ti ar ko­ne­veik­ti Os­ka­ro Kor­šu­no­vo at­sta­ty­tos „Ka­ted­ros“. Pa­siū­ly­siu nu­ei­ti. O pats lei­siu sau pa­kal­bė­ti apie bū­tent šio pa­sta­ty­mo fe­no­me­ną. Ma­nau, kad Kor­šu­no­vo „Ka­ted­ra“ – ypač in­ter­teks­tu­a­lus spek­tak­lis. Jis ne tik su­griau­na „ket­vir­tą­ją sie­ną“, bet ir žen­gia to­liau

Jev­ge­ni­jaus Vach­tan­go­vo te­at­re Mask­vo­je Ri­mo Tu­mi­no re­ži­suo­tas spek­tak­lis „Dė­dė Va­nia“ lap­kri­čio 5–10 die­no­mis bu­vo še­šis kar­tus pa­ro­dy­tas Lon­do­no Noëlio Co­war­do te­at­re – tai pro­gra­mos „Ru­sų se­zo­nai Vest En­de“ ren­gi­nys, įvy­kęs pro­diu­se­rės Ok­sa­nos Nem­čiuk ir ke­lis Vest En­do te­at­rus val­dan­čio se­ro Ca­me­ro­no Mac­kin­tos­ho ini­cia­ty­va. Lon­do­no spau­da spek­tak­lį pa­ly­dė­jo gau­sio­mis re­cen­zi­jo­mis – ke­le­tą jų siū­lo­me „Šiau­rės At­ėnų“ skai­ty­to­jams.

MA­TAS MA­KAUS­KAS Daž­nas po­pu­lia­rus fil­mas „su­kur­tas re­mian­tis tik­rais fak­tais“ – toks kū­ri­nio api­bū­di­ni­mas su­tei­kia dau­giau re­a­lis­tiš­ku­mo. Ki­ne re­ži­sie­rius tar­si su­nai­ki­na­mas ob­jek­ty­viais is­to­ri­niais sie­kiais, o pro­ta­go­nis­tui su­tei­kia­mas ne­mir­tin­gu­mas. An­ta­nas Škė­ma yra pa­reiš­kęs: „Abu pa­sau­liai yra ne­tik­ri: ir re­a­lu­sis, ir ma­no su­kur­ta­sis.

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ Len­ki­ja tur­i daug ta­len­tin­gų me­ni­nin­kų ir pel­ny­tai di­džiuo­ja­si sa­vo mu­zi­kais, dai­li­nin­kais, ra­šy­to­jais, po­etais. Słowac­kis, Mic­ke­vi­čius, Mi­la­šius ir Miłos­zas, Cho­pi­nas, Mo­niuška, Pen­de­rec­kis, Wys­pians­kis, Rus­te­mas, Eid­ri­ge­vi­čius – tai pir­ma, kas at­ei­na į gal­vą.

ASTA BARANAUSKAITĖ Ge­ra yra pra­mo­gau­ti. Dar ge­riau, kai die­nas už­pil­do pa­si­kul­tū­ri­nė­ji­mai. Pa­vyz­džiui, ko­kia dis­ku­si­ja apie lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kri­ti­ką (ku­ri pa­čių ra­šan­čių ir kri­ti­kuo­jan­čių kri­ti­kų vis tiek ver­ti­na­ma kaip „ne­įdo­mi“ ar kaž­ko stin­gan­ti), ką tik iš­leis­tų kny­gų pri­sta­ty­mai

ARŪNAS BRAZAUSKAS Gyčio Padegimo parašyto ir pastatyto „JAH“ vaizdinių sraute, – greta dekoracijų, šviesų, scenos baldų, gyvų aktorių, – galima pasigesti dalyko, kurį gal pamatysime ateities teatre.

Teatro sezono pabaigoje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) viešėjo vienas įdomiausių šiuolaikinių suomių dramaturgų JUHA JOKELA*. Viešnagės metu jis turėjo galimybę išvysti savo pjesės „Fundamentalistai“ dvi scenines interpretacijas

ALMA MASIULIONYTĖ Tačiau laisvė pasirinkti ideologiją, visada spinduliavusią ekonominės prievartos šviesa, visose srityse pasirodo kaip visada ta pati laisvė.