Menai
Merdinti mirties istorija
ŽIVILĖ JANULEVIČIŪTĖ Eidama per salę išgirdau mažametės mergaitės garsiai skaitomus žodžius: „Sušaudytas, sušaudytas, sušaudytas, sušaudytas. Visi jie sušaudyti.“ Tiesiog paprastas konstatavimas. Įžengiame į mirties kambarį. Į Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščius“. Tačiau mirties tema šiais laikais neturėtų būti taip paprastai konstatuojama. Pasak Philippe’o Arièso, mes stengiamės išstumti ją iš savo gyvenimo neigdami, ignoruodami, bijodami.
Tu žiūrovas, o aš menininkas?
DARIUS POCEVIČIUS Mano organizmas nepakelia „sunkiojo kultūros narkotiko“ – elitinio rimtojo meno. Pro gerklę ima veržtis patosinis operos solisto staugsmas, o galūnės pradeda trūkčioti tarsi apimtos baleto judesių konvulsijų. Panaši atmetimo reakcija įvyksta ir popkultūros atžvilgiu, todėl savo pojūčius dirginti mėginu vadinamosios kontrkultūros injekcijomis.
Stambiu planu – „meninykai“
AUDRONĖ JABLONSKIENĖ Lietuviškoji „Kino pavasario“ dokumentika šiemet buvo ypač dėmesinga menininkams. Ne tiems, kurie dabinasi šiuo vardu lyg kariškiai akselbantais, o tikriesiems meno darbininkams, prie pirmųjų nelabai norintiems dėtis. „Mes ne menininkai, mes – meninykai“, – sako Antanas Sutkus, pabrėždamas tos tikrosios menininkų kastos tikrąsias kūrybos paskatas – kurti ne dėl vardo, o dėl tikrosios kūrybos, kurti – nes tai…
Priešybių pinklėse
DOVILĖ ALEKSANDRAVIČIŪTĖ Vaikštant po Nacionalinės dailės galerijos sales vienas iš dėmesį patraukiančių kūrinių man visuomet yra Gedimino Karaliaus skulptūra „Šaukštas“. Poetiškai kalbant, ji žeidžia savo fiziniais spygliais, o vėliau glosto švelniu idėjiniu vidumi. Pirmiausia sužavi ir iš pasitenkinimo šyptelėti priverčia pats skulptūrinis sprendimas.
La vita è dolce
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ „Kino pavasario“ metu kūnas įeina į nuolatinę kovinę parengtį – turi bėgioti iš vieno kino teatro į kitą, tiksliai apskaičiuoti laiką, trukmę, rekomendacijų suderinamumą. Užtai žiemą prisimeni filmus, matytus pavasarį. Gal sulėtėjęs dvasinis gyvenimas, o gal elementarus tingulys vaikščioti į ketvirtarūšius kultūrinius renginius verčia grįžti prie kažkada matyto kino; kaip pasakytų fantastinio filmo apie daug tapatybių „Mėnulis“ (2009,…
Madagaskaras Paryžiuje
DAINIUS JUOZĖNAS Mistrz. Maître. Išties, tai ne meistras ar meisteris, Meister, majster. Ne skalbyklių meistras ar puikus amato žinovas. Mistrz yra Mokytojas. Žmogus, patyręs dieviškuosius apreiškimus ir regėjimus, pažinęs tikrąsias tiesas ir paslaptis. Dvasinis vadovas. Autoritetas. Suburiantis sekėjus ir skleidžiantis savo mokymą. Dabar būtų madinga sakyti – guru.
Akimirkų tąsa ir begalybė
Su dailininke IEVA RADZEVIČIŪTE-STANKEVIČIENE kalbasi Dovilė Aleksandravičiūtė – Kodėl pasirinkote dailę? – Dėl savęs. Jau nuo trejų metų tapydavau su tėvu, ir tikslas visuomet buvo tapyba. Be abejo, įtakos turėjo ir tai, kad abu tėvai menininkai, bet kitų menininkų kūryba man įtakos nedaro.
Skurlum burlum
Su dainuojamosios poezijos kūrėja ir atlikėja RAIMONDA PEČKYTE kalbasi Kristina Aitmanė – Raimonda, kai parašiau tau dėl pokalbio, pasirodė, kad esi Afrikoje. – Kelionės iniciatyva buvo Kreivo (Jono Krivicko – K. A.), jis visus subūrė. Afrika man visiškai „nurovė stogą“.
Pirmas ir antras pokalbis su Konstantinu Bogdanu (jaun.)
Pastaba: interviu forma buvo dvejopa (elektroninė ir pokalbis akis į akį), visa pateikiama autentiška forma – pirmiausia klausimai, kurie buvo nusiųsti elektroniniu paštu ir į kuriuos tuo pat būdu gauti atsakymai. Vėliau įvyko susitikimas, jo metu atsakymai buvo plėtojami, atsirado naujų klausimų.
