Menai

Vieno paveikslo iššūkis

Kas nu­tin­ka il­ges­niam lai­kui su­sto­jus prie vie­no pa­veiks­lo? Laks­to žie­žir­bos, ap­ima  nuo­bo­du­lys, smal­su­mas ar įkvė­pi­mas? Gal­vo­je su­ka­si da­tos, pri­si­mi­ni­mai ar is­to­ri­jos? Kū­ry­biš­kas eks­pe­ri­men­tas – vie­no pa­veiks­lo in­ter­pre­ta­ci­jos kon­kur­sas „Dviese su paveikslu“ – skir­tas vi­siems ra­šan­tiems ir ma­tan­tiems.

Me­nas oli­gar­cho sko­niui

AIS­TĖ PAU­LI­NA VIR­BIC­KAI­TĖ Ap­si­lan­ky­mas Pin­ču­ko me­no cen­tre Ki­je­ve Pin­ču­ko me­no cen­tre fo­to­gra­fuo­ti ne­ga­li­ma. Ap­sau­gi­nis da­ly­kiš­kai ap­žiū­ri ran­ki­nes. Ati­duo­dam fo­to­apa­ra­tus (ge­rai, kad te­le­fo­nų ne­at­ima), lipam aukš­tyn. Li­ko dar 5 aukš­tai.

Tarp reportažo ir režisūros

Vy­tau­to Au­gus­ti­no fo­to­gra­fi­jų pa­ro­da Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je VIDAS POŠKUS 1937 me­tais Pa­ry­žiu­je vy­ko tarp­tau­ti­nė pa­ro­da „Me­nas ir tech­ni­ka šian­die­nos pa­sau­ly­je“. Jo­je de­biu­ta­vo lie­tu­vių fo­to­gra­fai – ir ne vie­nas ar ke­li, o vi­sas tuo­me­ti­nis jų žie­das: P. Ba­bic­kas, B. Bu­ra­čas, V. Ga­vė­nas, S. Ko­lu­pai­la, O. Na­ru­še­vi­čius ir ki­ti.

Jei dOCUMENTA (13) pa­dė­tų

BI­RU­TĖ PAN­KŪ­NAI­TĖ Kai pas­ku­ti­nis ki­ta­dos gar­sios ir tur­tin­gos gi­mi­nės pa­li­kuo­nis De­ze­sen­tas ima bo­dė­tis sa­vo lai­ko vi­suo­me­ne, jis su tar­nais įsi­ku­ria ato­kia­me už­mies­čio na­me ir pa­ny­ra į es­te­ti­nius ma­lo­nu­mus. Kū­ri­ny­je „At­virkš­čiai“ (À re­bours), va­di­na­ma­me ro­ma­nu be siu­že­to

Pas­ku­ti­nis ka­pi­ta­liz­mo he­ro­jus,

ar­ba Kaip „Tam­sos ri­te­rio su­grį­ži­mas“ at­sklei­džia Bet­me­no kon­ser­va­tiz­mą ROBERT COLVILE Įsi­vaiz­duo­ki­te, kad esa­te vai­kas mi­li­jar­die­rius, ta­pęs naš­lai­čiu po tra­giš­kai pa­si­bai­gu­sio api­plė­ši­mo gat­vė­je.

„Mes visi privalome būti darbo artistais“

ARŪNAS BRAZAUSKAS Gyčio Padegimo parašyto ir pastatyto „JAH“ vaizdinių sraute, – greta dekoracijų, šviesų, scenos baldų, gyvų aktorių, – galima pasigesti dalyko, kurį gal pamatysime ateities teatre.

Sėdžiu prie sodžu

LEVUTIS MALINAUSKAS Sodžu – tai tradicinė korėjietiška degtinė, ištikima užstalės kompanijų bičiulė. Sakoma, jai būdingas salsvas skonis ir maždaug dvidešimties laipsnių stiprumas, nors kartais jis gali siekti iki keturiasdešimt penkių. Niekad sodžu neragavau, bet sprendžiant iš to, kaip purtosi ją geriantys Hong Sang Soo filmų veikėjai, nedaug ką praradau.

Žirmūnų istorija skulptūrose

KRISTINA STANČIENĖ Skulptūros mus nuolat pasitinka ir palydi. Tai ir pakelės kryžiai, ir graudžios kaimo dievdirbių mūkos, ir solidūs paminklai, ir įvairios dekoratyvinės miesto puošmenos…

Kito skonis

Nadia Prigodich – šiuo metu tarp Kijevo ir Vilniaus gyvenanti dailėtyrininkė ir kuratorė. Pirmų vizitų Vilniuje metu ji pasirinko bene greičiausią būdą pažinti svetimos šalies meninį gyvenimą – savarankiškai vartė katalogus ir šiuolaikinei lietuvių dailei skirtus albumus, rastus Nacionalinės dailės galerijos informacijos centre.

Aleksandras Sokurovas: manijos ir didybė

STEVE ROSE Intriguojančio pokalbio su rusų kino režisieriumi Aleksandru Sokurovu, vykusio per vertėją ir mano intelektines galias įtempusio iki negalėjimo, o jo tik vos vos išjudinusio, pabaigoje išgirstu stulbinantį pareiškimą: „Aš daug labiau literatūros, o ne kino žmogus. Iš tikrųjų ne taip jau labai mėgstu kiną.“