Menai

Ypatingas laikotarpis

2012 m. lapkričio 5 d. minėjome anksti išėjusios režisierės, scenografės, dailininkės, aplinkos teatro „Miraklis“ įkūrėjos Vegos Vaičiūnaitės penkiasdešimtmetį. Ta proga Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikė paroda VEGOS MIRAKLIS, rengiamas ir leidinys tokiu pačiu pavadinimu.

Apie krikš­čio­niš­ką „Ka­ted­rą“ ir pa­go­niš­ką de­mok­ra­ti­ją

MO­NI­KA JA­ŠINS­KAI­TĖ Kai at­gal pa­žiū­riu, tai ir ne­di­de­lis džiaugs­mas at­ro­do tar­tum ste­buk­las, ku­riuo ti­kė­ti imu. Gal ir vi­sas gy­ve­ni­mas – vie­nin­te­lis, vie­nas di­džiau­sias ma­no ste­buk­las, ne­pa­pras­tas pa­pras­tu­mu. Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius

Iš spektaklio: avarinis išėjimas

AU­RE­LI­JA AUŠ­KAL­NY­TĖ Aš, A. A., ra­šau šiuos žo­džius, idant pa­si­baig­tų gruo­džio 30 die­ną pra­si­dė­jęs Rū­tos But­kus šo­kio te­at­ro spek­tak­lis „5g vil­ties“. Ne­tu­riu jo­kių ki­tų pre­ten­zi­jų, ne­gu tęs­ti sa­vo kuk­lų gy­ve­ni­mą. Vis­gi pir­ma tiems, ku­rie iš­ven­gė ne­lem­tos pra­džios, lei­siu sau trum­pai pri­sta­ty­ti, kaip tai įvy­ko. Spek­tak­ly­je sa­vo vaid­me­nis at­li­ko trys

Ro­mas Za­ba­raus­kas: „Strei­kas“ – ne­iš­spren­džia­ma šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio tra­ge­di­ja

Jau­no re­ži­sie­riaus iš Lie­tu­vos mon­ta­ži­nė­je ga­ruo­ja ką tik su­suk­tas pil­no met­ro fil­mas „Strei­kas“ („We Will Riot“). Tai ne pir­mas Ro­mo Za­ba­raus­ko kū­ri­nys, bet net ne­re­gė­jęs ga­liu pri­siek­ti, kad pats so­li­džiau­sias iki šiol.

Что тебе снится, крейсер Аврора, ar­ba Klo­nuo­tos dre­a­mo­lo­gi­jos 2

MAK­SIM IVA­NOV 1. Ru­sų kal­ba klau­sia­ma: что тебе сегодня прис­ни­лось? Lie­tu­vių kal­ba klau­sia­ma: ką ši­ą­nakt sap­na­vai? 2. Pir­mu at­ve­ju esi pa­sy­vus. Ne veiks­nys, bet pa­pil­di­nys. Kaž­kas pri­si­sap­na­vo tau.

„Au­ro­ra“. Už­si­blo­ka­vu­sios pa­są­mo­nės dra­ma

RŪ­TA JA­KU­TY­TĖ Ei­da­ma į moks­li­nės fan­tas­ti­kos fil­mą „Au­ro­ra“ ti­kė­jau­si, kad bus ga­li­ma sma­giai pa­si­juok­ti iš Ho­li­vu­do co­py–paste ar bent jau pa­prunkš­ti iš kai ku­rių vai­din­ti ne­mo­kan­čių ak­to­rių pa­to­so, kaip kar­tais at­si­tin­ka lie­tu­vių fil­muo­se

Ne­tik­ro­viš­kas Brod­vė­jus tik­ro­viš­ka­me Mil­ti­ny­je

MA­TAS GRUB­LIAUS­KAS Lie­tu­vos te­at­ras ir to­liau kal­ba apie sa­ve, ir ne tik me­ta­kal­ba, bet ir me­ta­vai­dy­ba. Taip jis sie­kia nu­sta­ty­ti sa­vo vie­tą po sau­le: ką jis tu­ri ro­dy­ti, ko­kia jo funk­ci­ja, kaip sa­ve pa­teik­ti.

Kasandros sniegas

GY­TIS PA­DE­GI­MAS Ža­lia­kal­nio pa­pė­dė: čia pra­si­de­da trys gat­vės – Ge­di­mi­no, Že­mai­čių ir Put­vins­kio, o aukš­tyn į šlai­tą ky­la Kau­ko laip­tai. Šian­dien gat­vės tuš­čiau­sios, ko­kios tik be­ga­li bū­ti, – lie­pos kait­ra ne­gai­les­tin­gai tvos­kia iš kiek­vie­nos mies­to po­ros.

Mar­ce­lis Mar­ce­au

AUD­RO­NĖ GIR­DZI­JAUS­KAI­TĖ Su mi­mo Mar­ce­lio Mar­ce­au var­du man sie­jo­si kaž­kas mar­sie­tiš­ka. Kaž­koks spin­dė­ji­mas tam­so­je, ple­ve­ni­mas ar su­ki­ma­sis. Jo bal­ta­vei­dis Bi­pas mo­nos­pek­tak­ly­je bu­vo toks nuo­sta­biai nai­vus, skaid­rus ir drau­giš­kas, ko­kių mes Brež­ne­vo lai­kais ne­bu­vom ma­tę…

Pir­mas kar­tas su me­nu

SI­MO­NA SI­DE­RE­VI­ČIŪ­TĖ Šian­dien, kaip nie­kad, esa­me įga­vę pui­kią for­mą gin­ti me­ną nuo klau­si­mo, ku­rio per­smelk­tos vi­sos ki­tos gy­ve­ni­mo sri­tys, – ko­kią nau­dą gau­siu? Net ir prag­ma­tiš­ko­ji Va­ka­rų vi­suo­me­nė ne­drą­siai ieš­ko prak­tiš­ko me­no pri­tai­ky­mo, o me­ni­nin­ko fi­gū­ra taip ir li­ko vi­suo­me­nės pa­ri­by­je – ne­la­bai su­pras­tas ap­lin­ki­nių, bet ir ne­la­bai to sie­kian­tis.