Menai
Aukštos teatrinės įtampos linija
RIMA POCIŪTĖ Teatro režisierės Ramunės Kudzmanaitės kūryba patraukia dėmesį todėl, kad ji yra profesionaliai įvaldžiusi ir kitas teatrui artimas kultūrinės raiškos sritis.
Laisvai ištrūkęs nelaisvojo Džango sapnas
EUGENIJUS ŽMUIDA Quentino Tarantino „Ištrūkęs Džango“ (Django Unchained, 2012) prasideda nakties vaizdu ir naktį nutinkančiais fantastiniais įvykiais – patartina filmą suvokti kaip metaforą ir skaityti sapno kodu, nes tokių įvykių, kokie vyksta, priimti už gryną pinigą, žinoma, negalima.
Ironiškai, be iliuzijų
LINA ŽIGELYTĖ „Ar čia reikia skaityti?“ – nugirdau parodos „Postidėja. Atstatomieji darbai“ apžiūrėti atėjusią merginą klausiant savo kompanionės. Kolektyviai kelių lietuvių menininkių kuruojamoje „Postidėjoje“ (eksponuojamoje Vilniaus dailės akademijos II aukšto ekspozicijų salėse „Titanikas“) skaityti – darbų pavadinimus
Marlene Dietrich, arba Kodėl blogai, kai teatre viskas „per gerai“
RIMA POCIŪTĖ Rygos Dailės teatre (Dailes teātris) ypatingo žiūrovų dėmesio tebesulaukia miuziklas „Marlena“ (premjera – 2011 m. lapkričio 26 d.), skirtas garsiai vokiečių kilmės Holivudo aktorei ir dainininkei Marlene Dietrich. Jį sukūrė Raimondas Paulas (kompozitorius), Evita Mamaja (libreto autorė), o pastatė – Inesė Mičulė (režisierė)
Apie ką kalbasi skulptūros?
AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ Tą pavasario pavakarį, kai atgis visos miesto skulptūros, Vilniuje burbėjimo bus daugiau, nei įprasta. Petras Cvirka piktai valysis balandžių apdergtą paltą, Kipras Petrauskas keiks proletariškus batus, o Gediminas su vilku darniai staugs, kad juos kuo greičiau nukeltų ant žemės.
Viktorija Rekašiūtė: jei ne menas, būčiau kosmonautė
Šį ketvirtadienį, vasario 21 dieną, B. Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje „Beatričės namai“ (A. Vienuolio g. 12–1, Vilnius) atidaryta jaunos fotografės Viktorijos Rekašiūtės-Ragganos paroda, skirta moteriai. Nebūtinai Beatričei.
Maža skulptūra, kuri veikia
Pasivaikščiojimai su dailės kritiku KRISTINA SADAUSKIENĖ Klaipėdoje yra peliukas. Mažas, kuklus, nepretenzingas. Tupi šalia „Kurpių“, nosytę iškėlęs. Lyg uostinėtų, lyg kažko lauktų. Jis net nėra gyvas (mat bronzinis). Nors ką aš žinau, gal turi bronzinę širdį, gal mėgsta muziką ar sentimentalius romanus.
Savidestrukcijos menas pagal Mariną Abramović
AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Performansų atsiradimas paprastai siejamas su situacionistų, „Fluxus“ judėjimais, nors aptikti užuomazgų galima dar senovės Graikijoje. Jei prisimintume Diogeną, imitavusį šuns veiksmus, ir bandytume palyginti tai su mūsų laikais atliekamais performansais, taptų akivaizdu, kad išraiškos formos išsivadavo iš vaidybos elementų gausos.
Pažadėtosios žemės paieškos
MATAS MAKAUSKAS Nacionaliniame Kauno dramos teatre rodomo Rolando Atkočiūno spektaklio „Jeruzalė“ pavadinimas sukelia daug asociacijų. Jas būtų galima išsklaidyti pasakius, kad pavadinimas paliktas toks pat kaip ir Jezo Butterwortho pjesės. Čia būtų galima padėti tašką, tačiau skirtumas tarp lietuviškos kūrinio adaptacijos ir angliškos pjesės esti didžiulis.
Tarpdiscipliniškumas – nei, nei ar ir, ir?
MONIKA JAŠINSKAITĖ Lietuvos mene vis kasdieniškesnė tampa tarpdiscipliniškumo sąvoka. Vartojama norint apibrėžti reiškinius, kuriems nepakanka vienos etiketės (muzika, literatūra, dailė…), meno vartotojus ji ir vilioja, ir gąsdina.
