Menai
Kai užaugsiu, būsiu filmas
AURELIJA AUŠKALNYTĖ Nori to ar nenori, šiuolaikinis žmogus nuolat yra viena koja pasauly, o kita – kokiam nors pusiau pasauly, pavyzdžiui, objektyve – nepastebimos vaizdo kameros saugo teritoriją, pro kurią jis eina namo ir į darbą, vasarą turistai įamžina jo siluetą, kaip tyčia kertantį Katedros aikštę
Keli žiūrovo monologai apie „Naująjį Baltijos šokį“
LAURA ŠVEDAITĖ
Filmuose moterys tampa auroromis
AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Į atminties užkaborius dar nespėjus nugrimzti lietuviškos Luko ir Auroros istorijos vaizdiniams, Šiuolaikinio meno centras ilgai laukto pavasario pagaliau sulaukusius kino žiūrėtojus pakvietė susipažinti su kitos Auroros, šįkart portugališka, istorija.
Autoritariniam charakteriui apginti
EMILIS MILKEVIČIUS „Taip, prisimenu „Bangą“, – virpančiu balsu nelyginant Oppenheimeris apie atominės bombos pirmąjį bandymą praneša mokytojo personažas, atsklęsdamas didaktinį pasakojimą, nufilmuotą naiviu septintojo dešimtmečio spalvotos televizijos koloritu.
Paminklas feminizmui ir Boleslovas Balzukevičius
AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ Štai moteris – graži ir išdidi, kaip ir dera keturių metrų aukščio bronzinei statulai miesto centre. Plaukus puošia laurų vainikas, saulėje noksta krūtys. Po jos kojomis – ant nugaros parvirtęs, ranka veidą besidengiantis vyras.
Menas: idėjų kratinys, sintezė. Neužbaigtumas
GRETA SIRVIDAITĖ Tai, ką dabar matome priešais save plačiai atmerkę akis, yra kažkieno idėja: durys, stalas, elektros lemputė – viskas turi savo tėvus ir protėvius, tuos, kurių galvose užgimė pradinė idėja, ir tuos, kurie ją įtraukė į evoliucijos ratą ir išreiškia kitu žmogiškųjų išteklių pavidalu – menu. Viskas skamba kiek sudėtingai, tačiau mene to išvengti neįmanoma.
Priekabiavimai prie bakchančių
RŪTA JAKUTYTĖ Sunkoka kalbėti apie žymių režisierių kūrybą, o dar sunkiau kaip nors dailiai įpinti priekabes, kad nepasirodytum koks pyplys, turintis pretenzijų į snobizmą, arba kokia nepatenkinta senmergė, lyg vapsva gelianti į pirmą pasitaikiusią pėdą.
Dienoraščio įtrūkis. Kitokia autorinės parodos atidarymo refleksija
REMIGIJUS VENCKUS Man visiškai nesvarbu, kokie žiedlapiai, plastikiniai ar tikri, nukloja pavasarinį mano vaikystės kiemo gruntą. Anksčiau būdavo svarbu.
Suknelė, kurios parodoje nėra
MALVINA JELINSKAITĖ Jūratės suknelė ryškiai mėlyna, dailiai į apačią platėjanti. Su ta suknele, ilgais plaukais, pasuktais plaukų galiukais ir su akiniais – tokią mamą Monika prisimena iš savo vaikystės. Švelni elegancija, gėlėtas likimas, kurį dabar jau aš galiu dar ir dar kartą pasimatuoti.
Miegoti yra pavojinga. Atsibusti irgi yra pavojinga
AURELIJA AUŠKALNYTĖ Mano draugai skundžiasi, kad užkrėčiau juos kino snobizmu ir jie nebegali ramiai žiūrėti filmų, ypač prastų filmų. Palikę pirmykštį būvį, jie privalo būti sąmoningais žiūrovais, aktyviais kino įvykio dalyviais, konstruojančiais ir perkonstruojančiais jo turinį.
