Menai
Beprotybės tema fotografijoje
AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Bandymai užfiksuoti beprotybę fotografijose prasidėjo nepraėjus nė dešimtmečiui nuo kalotipijos proceso išradimo. Britų psichiatras ir fotografas Hugh Welchas Diamondas 1848–1858 metais fotografavo savo pacientes, tiksliau, jų fizionomijas
Supaprastinimas
BIRUTĖ PANKŪNAITĖ Apie 9-ąją tarptautinę Kauno bienalę „Unitekstas“ Viena iš tiesioginių prieš 20 metų užplūdusių geopolitinių pokyčių išdavų šiuolaikiniame mene – „bienalių kultūra“. Anksčiau meno pasaulyje negirdėti miestai ar regionai taip pareiškia norą patekti į ratą.
Po istoriografinio posūkio: dabartiniai pastebėjimai
DIETER ROELSTRAETE Šiuolaikinis menas yra daugialypis reiškinys, nepasižymintis nei istorine, nei estetine vienove. Jo gausu, jis globalus ir įvairus, jis vyksta šiandien. Pastarosios aplinkybės sunkina šiuolaikinio meno teorinių tekstų ir kontekstų atsiradimo galimybes: šiuolaikinį meną paprasčiausiai sunku „pagauti už uodegos“.
Anne
MONIKA KALINAUSKAITĖ Lenkiu paklodę. Kartu su ja surenku visą gruodžio šviesą, sukritusią tarp klosčių. Surenku viską, kas ką tik buvo kūnas. Diagnozuotas, tylintis ir išneštas. Šiąnakt labai ilgai miegojau, prieš tai dukart gėriau degtinę ir kai žagsėjau į telefoną, ašaros bėgo tarp dantenų.
Pravertas vaiko pasaulis
GRĖTĖ ŠMITAITĖ Filme „Pokalbiai rimtomis temomis“ režisierė Giedrė Beinoriūtė klausia vaikų: „Kodėl tavo tėvai negerai tave augino? Kaip tu auginsi vaikus? Kodėl taip? Kodėl pabėgai iš namų? Kas yra meilė? Ar tu laimingas? Ko tau trūksta?“
Atskirties skausmo istorijos
DONATAS PAULAUSKAS Sužinojęs, kad menininkė Vilma Fiokla Kiurė spalio 22 d. atidaro romų problematikai skirtą fotografijų parodą „Parubanka: trūkinėjantys ryšiai“ ir pristato to paties pavadinimo knygą, nujaučiau, kad projektas bus įdomus ir išskirtinis.
„Ekskursantė“ – laisvo žmogaus portretas
AURELIJA AUŠKALNYTĖ Ūmai supratau, kad gyvenu sau kaip koks amerikonas. O gal kaip gyvas keptas balandis. Visiškoj laisvėj. Kaip vakuume. Todėl vakare nuėjau į kiną, viena. Kiti ten atėjo poromis arba grupėmis. Dauguma grupių turėjo po didelę porciją spragėsių ir labai saldžiai kvepėjo.
„Šortai“ ir rudeninis peršalimas
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ Spalio pradžioje turbūt ne vieno sostinės gyventojo akį patraukė reklaminiai stendai, vaizduojantys žmones gerokai per ankštais drabužiais, tokiais ankštut ankštutėliais, kad, regisi, vos vos besilaikančios sagos ištrūks ir atvėrusios lig tol slėptus klodus nusiridens šaligatviu smagiai besikvatodamos.
Spektaklis be festivalio
RIMA POCIŪTĖ Rašyti apie režisierės Ramunės Kudzmanaitės naujausią spektaklį – kroatų dramaturgo Miro Gavrano pjesės „Poros“ pastatymą Klaipėdos dramos teatre – man konkretų tikslą nustatanti užduotis. Visų pirma reikėtų atskirti patį spektaklį kaip režisierės, aktorių, scenografo ir kitų kūrėjų darbą ne tik nuo Gavrano kūrinio, bet ir nuo jo paties
Gailestis teatre nepardavinėjamas
JOVITA DIKMONIENĖ Rusijos teatro režisierius Konstantinas Bogomolovas, sukūręs spektaklį „Mano tėvas – Agamemnonas“ pagal antikos dramaturgo Euripido tragedijas, metė iššūkį „aristoteliško“ teatro principams. „Mano tėvas – Agamemnonas“ – spektaklis be iliuzijos, atmetantis bet kokią vaidybą.
