Menai
Kinematografinė svetimumo anatomija
Geros kokybės kinui, reikia pripažinti, retai kada pavyksta išvengti egzistencinės dimensijos apmąstymo. Įsižiūrėjimas, įsiklausymas kviečia į susitikimą su komplikuota žmogaus būkle arba, kaip žiūrovui sako šių metų „Scanorama“, į akistatą su savimi pačiu. Kai kam ši akistata prasidėjo nuo Theodoro Angelopoulo retrospektyvos, poetiško, šaltomis spalvomis nutapyto „Peizažo rūke“ (1988). Kino oniriškumas išsiskleidžia kaip bet kokių pretenzijų į realybę įveika, laiko…
Urbanizacijos poezija
Architektūros ritmiškumas, daugiasluoksnės pastatų faktūros, šaltos, laiko tėkmės išblukintos spalvos. Gatvių dūzgesys, vėluojantys autobusai, bildantys traukiniai. It voratinkliai dangų apraizgę kabeliai. Nepažįstami praeiviai su savo anoniminėmis istorijomis. Nuolatinis judėjimas, triukšmas, skuba. Toks miesto vaizdinys išnyra mano vaizduotėje. Gimiau, augau ir vis dar keliauju tomis pačiomis miesto gatvėmis, kai noriu pasislėpti – slenku pažįstamais skersgatviais ar, pasiilgusi gamtos, neskubėdama pereinu parku,…
Raimundo Banionio teatras: „materializmas“ ar mistika?
Jeigu manęs kas klaustų apie pastarojo teatrinio sezono įspūdžius (randu dažniausiai elektroninius klausimynus, kur reikia tik spustelėti vienintelį taškelį, pvz., prie „labiausiai patikusio“ spektaklio), sakyčiau, kad mėginau suvokti, kiek atskiras teatras išlieka kultūros subjektas…
Jono Vaitkaus karališka Šekspyro versija
Nepažiūrėjau „Shakespeare’s Globe“ rodyto „Hamleto“ Vilniuje arba Rygoje, manydama, kad internetą ilgainiui tiesiog užplūs šio spektaklio kelionės aplink pasaulį vaizdo įrašai (taip ir atsitiko!), o rašyti apie spektaklį nebus daug prasmės, nes lietuviškojoje žiniasklaidoje bus gausybė įžvalgių vertinimų (o va taip neatsitiko!). Buvo aišku, kad šis spektaklis yra performansas – speciali dovana pasauliui Šekspyro 450-ųjų gimimo metinių proga, o jo…
Rembrandtas ir Bugatti
Milijono vertas viktorinos klausimas: ką bendro turi Rembrandtas ir Bugatti? Tikriausiai ne vienas nežinantysis uždavė šį klausimą, pamatęs didelę iškabą su šiais dviem vardais ant gražiausios senojo Berlyno meno erdvės – Senosios nacionalinės galerijos – pastato. Dauguma tikriausiai mintyse sujungė XVII a. olandų dailininką Rembrandtą ir prabangius sportinius automobilius „Bugatti“ ir milijono nebūtų laimėję. Šie du žodžiai reiškia tą patį…
Ryžtingas žvilgsnis į posovietinį kosmosą
Ką jau ką, bet aistras Igno Jonyno „Lošėjas“ tikrai kelia. Vieniems tai yra pirmas pagaliau nelietuviškas lietuvių filmas, kitiems – erzinantis jų didžiųjų lūkesčių neišsipildymas. Pavyzdžiui, Vytautas Vyšniauskas praeitame „Šiaurės Atėnų“ numeryje skundžiasi, esą filmas nei per daug intelektualus, nei pakankamai naivus, o kas baisiausia – buvo reklamuotas. Tegul mergaitė tyliai sau sėdi ir šypsosi, tik pamatęs jos kuklų žandų…
Ugnies medžioklė su varovu Gyčiu Padegimu
Nežinia, ar kuriant naująją „Ugnies medžioklę su varovais“ tai bent iš dalies buvo Gyčio Padegimo tikslas, ar režisierius apskritai tokius dalykus įsisąmonino, tačiau jis 2014 metais iš tiesų grąžina Kaunui miuziklą…
Mirties paraštės
Keturi filosofijos studentai sykį nuėjo į itin išreklamuoto filmo premjerą. Vietoj kukurūzų spragėsių atsinešė puodą pusmetį keptų aspiracijų ir lūkesčių, pagardintų šlakeliu jaudinančio nekantrumo. Jaudulys visą filmą vis didesniais dygsniais augo, tačiau pasiekęs kulminaciją… Pradėkime nuo pradžių: jeigu norite profesionalo įvertinimo, toliau galite nebeskaityti. Jeigu jums įdomus būtent žiūrovo kritinis požiūris, kuriame atsiribojama nuo kategorijų „man patinka“ ir „man…
Niekuo dėtas Kristus
Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezoną pradėjo jaunatviška premjera „Keletas pokalbių apie (Kristų)“. Ėjau dėl dramaturgės Teklės Kavtaradzės, nes jos pjesė man buvo aktuali dėl literatūrinių kontekstų. Režisieriaus Tado Montrimo pasisakymai irgi įdomūs, tačiau spektaklį vertinti sunku, nes jis apskritai sunkiai įsliuogia į teatro žanrą. „Pokalbiai“ vyko studijoje, iš arti buvo matyti aktoriai; gėrėjausi, nes gražūs – gal ir vulgaroka taip…
Kai vaidyba virsta savęs rodymu
Esu iš tų žmonių, kurie prieš pasiskųsdami iš tiesų įvertina, ar žinotų, kaip apskundžiamoje srityje pasireikšti geriau. Tačiau nors nesu oficiali teatro ekspertė ir kol kas tikrai nežibu režisūros perlais, šįkart negaliu susilaikyti nuo šlakelio kritikos. Nacionalinis Kauno dramos teatras šiemet jau spėjo parodyti ne vieną premjerą, o naujausia iš jų – Romaino Gary „Aušros pažado“ motyvais pastatytas spektaklis, kurį…
