Menai

RIMA POCIŪTĖ

Teatralizuoti dyvų dyvai pagal Donelaitį

Būdama studentė nustebau, kai išgirdau, kad vilniečiai sako: per Dainų šventę išvažiuoju iš Vilniaus – baisus miestas, kai toks šurmulynas ir „bliovimas“ visur. Man tai buvo naujiena. Įsivaizdavau, kad visiems smagu, kai svečių privažiuoja, ir Vilnius tampa panašus į Rygą, kur didelė dalis tautos – tame viename savo didmiestyje. Kiek lietuvių vis dar atvažiuoja į Vilnių vos keletą kartų per…

PAULINA DRĖGVAITĖ

Peterio Brooko „Nuostabos slėnis“: paprastumo magija

teatras_m

1970 metais „Royal Shakespeare Company“ Anglijoje pastatytas „Vasarvidžio nakties sapnas“ paprastai vadinamas tiesiog „Peterio Brooko…

PAULINA DRĖGVAITĖ

Viešbutis „Didysis Budapeštas“

GRAND-BUDAPEST-HOTELm

Filmo „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ pabaigoje rašoma, kad šis filmas buvo įkvėptas austrų rašytojo Stefano Zweigo gyvenimo ir kūrybos. Su Zweigu susipažinau ganėtinai anksti; namų bibliotekoje dūlėjo „Širdies nerimo“ ir „Vakarykščio pasaulio“ egzemplioriai. Labiausiai prisimenu „Vakarykštį pasaulį“: „vakarykštę“ Austriją, pietus sekmadieniais, prašmatnų porcelianą, senas šokoladines, nerašytas buržuazinio gyvenimo taisykles, nediskutuotinas gyvenimo trajektorijas – ir 1914 metus, kai šios struktūros buvo sugriautos…

MALVINA JELINSKAITĖ

Įspūdis be pavadinimo

Viskas prasidėjo nuo spektaklio „Damos vizitas“. Vilniaus mažajame teatre visi laukė senosios Dürrenmatto damos: iškloti raudoni kilimai, nušveistos baliustrados, nublizginti veidrodžiai, atnaujinti plakatai, į atvertą kortų kaladę dailiai sudėtos spektaklio programėlės, taip pat išnešta Rimo Tumino proginė sofa, iškabintos Algimanto Vėjelio švytinčios fotografijos. Žodžiu, padaryta daili stilistinė jungtis, kaip ir pridera šiam pastatui Gedimino pr. 22, kur devyniolikto amžiaus pabaigoje…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Torunėje – vėl teatro šventė „Kontakt“

The Blue Boy. fot. Daniel Keane_m

Į tarptautinį teatro festivalį „Kontakt“ Torunėje šįmet po metų pertraukos (anksčiau šis festivalis vykdavo kasmet) susirinko žiūrovai dvidešimt antrą kartą. Tai didelė šventė toruniečiams, taip pat iš įvairių šalių suvažiuojantiems teatro kritikams ir dalyvauti pakviestiems teatrams. Matėme 14 spektaklių iš 11 šalių, 12 iš jų – konkursiniai. Šiemet festivalyje dalyvavo daugiausia teatrai iš artimiausių Lenkijos kaimynių – Rumunijos, Slovėnijos, Vengrijos,…

RYTIS RADAVIČIUS

Tarp Londono ir Berlyno galerijų

Mauro_m

Šiuolaikinio meno madas Europoje jau kurį laiką diktuoja Londonas. Būti pripažintu menininku čia reiškia būti pripažintu menininku visame pasaulyje. Ši taisyklė Londone galioja tiek britams (pvz., Damienas Hirstas, Davidas Hock-ney, Lucianas Freudas, Banksy), tiek užsieniečiams (pvz., amerikietis Dale’as Chihuly, vokiečiai Gerhardas Richteris, Georgas Baselitzas ir Anselmas Kieferis, kolumbietis Fernando Botero, libanietis Marwanas, italas Mauro Perucchetti, rusas Daši Namdakovas). Pavyzdžių sąrašą…

IEVA GUDMONAITĖ

SWRIM

darius ziura_m

Apie Dariaus Žiūros SWIM Šiuolaikinio meno centre Veidai, žvelgiantys iš nuotraukų, – iškart buvo aišku, kad liudija nekokią istoriją; kažkokie griūvantys grybai skaidrėje ant sienos – žiūrėjau į juos dar nežinodama, nei kas tie grybai, nei kieno veidai, bet viduj viskas buvo kažkaip aišku – kažin koks marginalus pasaulis, paribiai, kažkas, apie ką nelabai galima kalbėti, ir pačių žodžių nedaug,…

RIMA POCIŪTĖ

„Postdrama“, kokią ją nuošaly rodo Padegimas

Gyčio Padegimo spektaklio „Nuošaly“ (pagal islandų dramaturgo Sigurðuro Pálssono pjesę „Utan gátta“ pastatyto Nacionaliniame dramos

REMIGIJUS VENCKUS

Įtrūkis ir nuojauta Reginos Šulskytės fotografijose

18_Sulskyte_Itrukusi diena_m

Šiuo straipsniu-recenzija noriu pasidalinti nuojautomis, kurios mane užklupo apžiūrėjus Reginos Šulskytės naujausių fotografijų parodą „Mano laikas“. Tiesa, galbūt žodis nuojauta nėra visiškai tinkamas aptariant jau sukurtus meno kūrinius. Nuojauta labiau nurodo ne tai, kas egzistuoja arba jau įvyko, ne tai, kas dabar rodoma Šulskytės sukurtame atvaizde, bet patirtį, kuri tyko ir bando nutikti. Tad galima manyti, kad per atvaizdus, žyminčius…

AURELIJA AUŠKALNYTĖ

Nimfomanė

Dauguma kalbėtojų apie Larso von Triero „Nimfomanę“ skuba pabrėžti – tai nėra pornografinis filmas. Viena vertus, kur buvęs, kur nebuvęs tose kalbose šmėsteli nusivylimas, kita vertus, vaikiška nuostata – suprask, jeigu tai būtų pornografinis filmas, mes apie jį nekalbėtume, net jeigu tai būtų neįtikėtinai geras pornografinis filmas. Mat pornografija, pagal apibrėžimą, turėtų kelti žiūrinčiajam susijaudinimą. Kaip rašytų recenziją toks sujaudintasis,…