Menai
Atspindys ar žvilgsnis?
„Pamirštų sapnų urvas“ (Cave of Forgotten Dreams, 2010) yra vienas unikaliausių Wernerio Herzogo darbų, ir tai ne vien režisieriaus meistriškumo nuopelnas. Tokį statusą kūriniui laiduoja…
Du žvilgsniai
Kartais, tiesą sakant, atrodo, kad rašymas ir tapymas – tai du atskiri pasauliai. O tiksliau – dvi skirtingos kalbos. Nėra jokio žodyno, padedančio vieną jų išversti į kitą…
Stop-motion
Šįkart mano urbanistinius prisiminimus sužadino apsilankymas Marijos Griniuk parodoje „Konstrukcija“. Tapybos restauraciją Kijeve ir Vilniuje studijavusi menininkė didžiąją laiko dalį leidžia archyvuose, ieškodama medžiagos tyrimams apie miestų architektūros kaitą, veikiančią individualią ir kolektyvinę žmogaus atmintį. Personalinės parodos tema susiformavo autorei gyvenant įvairiuose Europos miestuose. Apsiriboju gyvenimu skirtinguose vieno miesto rajonuose, tačiau parodos tema paskatino „atgaminti“ prisiminimus apie Kauno Vilijampolę (ji…
Kauno džiazai
Klimato atšilimo / atšalimo tendencijos yra tokios: po gana šiltos žiemos pavasaris būna ilgas ir šaltas. Iki „Kauno Jazz“. Pirmąją tarptautinio džiazo festivalio dieną visada smagiai atšyla, žmonės ima voliotis skveruose ant pievelių, nes kaipgi kitaip: nejau klausysiesi džiazo rimta savivaldybės tarnautojo mina, kaskart pajudindamas juodo lakuoto bato nosį. Taigi todėl ir atšyla, nes šiluma – tai laisvė, kai nebevaržo…
Du žvilgsniai
Kiekvienas savyje turime „žvalgą“, kuris kritišku žvilgsniu „skenuoja“ praeivius gatvėje, kaimynus pro daugiabučio langą ar sutiktus pažįstamus…
„Kino pavasaris“: filmai apie tai, kas yra
Festivalį pagal atidarymo filmą pažinsi, sako liaudies išmintis. „Kino pavasario“ organizatoriai į tą išmintį įsiklausė ir atidarė festivalį charakteringai – Xavier Dolano filmu „Mamytė“. Toks pasirinkimas taikliai atspindi sėkmingą visos programos balansavimą tarp eksperimento ir kažko lengviau virškinamo. „Mamytė“ apskritai yra filmas-žvaigždė, nors dalis jo spindesio kyla ne iš paties filmo, o iš jaunojo kanadiečio Xavier Dolano asmenybės. Šis režisierius…
Saugus biografijos atkūrimas palatoje
Jeigu šiandien turėtume galimybę, ar ką nors savo gyvenime, ypač biografijoje, norėtume (pa)keisti, kažko atsisakyti? Pakreipti egzistencijos įtampas kita linkme ir žengti visiškai kitu likimo keliu? Rodos, mums nereikėtų parduoti sielos net pačiam velniui, o gaila. Paprasčiausiai pasirinktume viską atiduoti į režisieriaus rankas – šiandien riba tarp atliekamo spektaklio teatre ir spektaklio visuomenėje išnykusi. Šios dvi skirtingos kategorijos vis dažniau…
Manyje klausia manęs
Autointerviu po personalinės parodos „Judesiai“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Akistata su šiukšlių baime
Pripažinimą Lietuvoje ir užsienyje pelniusio Aido Bareikio kūrybą Kaune pirmą kartą pamatyti galima tik dabar (tiesa, tai galioja tik tiems, kurie retai pakelia sparnus į sostinę, nes joje menininko darbus buvo galima išvysti Nacionalinėje dailės galerijoje, „ArtVilniuje ’14“ ir keliose kitose galerijose). Personalinę menininko parodą ironišku pavadinimu „Atkakliai įsiėdęs“ galima aplankyti galerijoje POST. Niujorke gyvenantis A. Bareikis kuria meną iš šiukšlių,…
Ar reikia uždusinti po dvasingumo gaubtu
Nuojauta yra sunkiai apčiuopiamas ir dar sunkiau iš savo daugiasluoksnio kiauto išlukštenamas dalykas. Ji atsėlina pamažu, tampa atpažįstama tik po kurio laiko – jeigu galiausiai tampa. Jau gana seniai kamuoja nuovoka (taip, verta fiksuoti vykstančią transformaciją, jeigu ją pripažįstame), kad teatras siunčia žiūrovui nejaukią žinią. Ši nuovoka palaipsniui išsigrynina į supratimą, kad nejauka ir yra toji žinia. Žinoma, visuomet lieka…
