Menai
Ant Nemuno dešiniojo aukštakrančio, kur vila „Nykštukas“
„Draugystės“ sanatorijos prieigose apstu mielų graužikėlių Sciurus vulgaris. Keturtaučiai liežuviai maloningai pristato žinduolę savakalbėm: wiewiòrka – белка – vāvere – вавёрка. Ką manote, jos tokios, oi, išdrąsėjusios, išdrąsintos, permanentiškai penimos, perpenėtos. Be menkiausio baikštulio ima patiekalus tiesiai iš rankų. O čionykščiams sanatorijos klientams tai pramogėlė. Ne tik riešutaitį jai pasiūlyti, bet ir būtiniausiai tąjį maitintojystės fragmentą nufotografuoti. Štai viena moteriškutė…
Aktorius
Susipažįstant aktorius paprastai nepasakys savo tikrojo vardo (bent jau iš pradžių). Dažniausiai aktorius vėluos (turėkite tai omenyje, kai planuosite susitikimą). Bet aktorius visad tave provokuos. Ir sudomins. Dainius Tarutis nėra išimtis. Jaunas, keliuose Lietuvos („Lėlės“, „No theater“, „Menų spaustuvė“ ir t. t.) teatruose dirbęs aktorius, sakytum, gan kategoriškas. Teatras – tai liga. Pirma, nuolat matai erdvę. Galvoje turimas ne paprastų…
Plepėjimo prievarta mūsų sapnuose
Išėję iš naujausio Šarūno Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ premjeros su draugu sugalvojome naują žaidimą. Pavadinome jį „Bartu“. Kaip žaidžiamas „Bartas“? Reikia dviejų žmonių. Žaidėjai turi pasiskirstyti, kas bus Bartas, o kas ne Bartas. Žaidėjas ne Bartas užduoda žaidėjui Bartui įvairiausius klausimus: „kaip tu laikaisi?“, „ką tu manai apie tą ir tą?“, „kas dabar bus?“ ir pan. Į visus šiuos…
Susidūrimai ir kaip visa tai vyksta
10-oji tarptautinė Kauno bienalė „Sujungti“ šiuolaikinio meno gijomis apraizgiusi didžiausias miesto galerijų erdves – Kauno paveikslų ir Mykolo Žilinsko dailės galerijas…
Kaip gerai, kad aš jauna
Turiu tokią ydą. Labai mėgstu kino teatre užsikelti kojas ant kėdės priešais. Nieko blogo nenoriu, nei dėmesio man trūksta, nei esu iš prigimties skandalistė, man tiesiog dvidešimt. Tiesiog norisi, ir viskas. Bet būtų keista, jeigu kokia keturiasdešimties su trupučiu moteris išsidrėbtų kėdėje ir gražiai sukryžiuotų porą normalių batelių ten, kur paprastai būna žmogaus galva. Nebūtų labai gražu. Tai damai…
Kino pamokos, kaip būti kartu
Kino salėse rudenį pasitiko nesuvaidinti pasakojimai, kurie atkeliavo kartu su Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu. Dokumentika…
Du žvilgsniai
Plaukiojantys daiktai. Kelios dešimtys sodybų, mažos kapinės, kalnas, plati upė, dar platesnė pieva. Ant kalno…
Meistro Jeronimo Filipiniečio laiškas jo draugui Žingeidai Klaustraburniui
Apie šiuo metu Vilniuje vykstančias parodas Brangus Žingeida, šiuo trumpu laiškeliu noriu tave informuoti apie pasikeitimus Išradimų rūmų Šv. Mikalojaus bokšte. Tu prisimeni prie murmesių kambario mūsų praleistas valandas, visus tuos patarimus, kaip reikia konstruoti audimo stakles, kaip parinkti ir paruošti nendres, kaip priversti ugnį degti rato viduryje ir atėjus laikui sutikti angelą arba suploti ir suderinti sferas. Dabar…
Procesas, kuris niekada nesibaigia`
Šiurpios, besotės pasaulio burnos springsta nuo kuriamų tobulo, plastikinio gyvenimo iliuzijų; spalvotų, gražių laimingos ateities vizijų…
Mirties įveika
Į premjerą ėjau be jokio išankstinio pasiruošimo, domėjimosi, recenzijų skaitymo, simpatijų, antipatijų; nemėgstu kino kaip kolektyvinio meno. Neiti negalėjau, nes tokia jau tema – vienalytė meilė, skelbė anonsai. Pradėjusi žiūrėti susijaudinau, kad galbūt filmas apie santykius ir konfliktas vyks tarp ekstraversijos (Austė) ir intraversijos (Sangailė); tačiau ne, ne apie santykius. Puikiausia, kad ir ne apie homoseksualumą, nors to ir labai…
