Menai
Sauka
1998 metais mačiau Saukos parodą ŠMC. Daug naktų iš pavydo negalėjau užmigti. Iki tol buvau savim patenkintas ir laimingas. Atėmė Sauka laimę iš manęs. Sotų, kūno temperatūros gyvenimą mano sugriovė…
Nežinau, kas yra naujas menas
Ko tikisi žiūrovas, ketinantis apsilankyti meno parodoje? Iššūkio, netikėtumo, drąsos. Tai pagrindiniai lūkesčiai, bet lūkesčiai yra linkę nepasiteisinti. Lūkestis – tarsi išankstinė nuostata ar kryptis, kuria esi pasiruošusi žengti, neiškrypdama iš pasirinktos trajektorijos. Tik čia reikėtų stabtelėti ir pagalvoti: argi menas nėra veiksnys, skatinantis pamesti visas kryptis ir pradėti ieškoti naujų? Man atrodo, kad, skambiai tariant, meno misija – atspindėti…
Įbridimas antrą kartą į O’Neillo „Meilę po guobomis“
Metų sandūros yra ežiaženkliai, kurie suteikia pretekstą apibendrinti net tai, kas tėra padrikos pastabos. Visuotinio linksmo apdujimo „kontekste“ rimtesnės kalbos atrodo net tai, dėl ko eilinį darbo…
Du žvilgsniai
„Gali būti ir kišenvagio plaštaka: įkišo ranką moteriai į rankinę, o moteris ėmė ir nukando. Kartais būna moterų tokiais baisiais dantimis.“ Įsivaizduojate šią situaciją realybėje? Aš – taip…
Po premjeros
Vis dažniau esu priversta galvoti, ką šiandien reiškia būti politiškam. Akivaizdu, kad nebūtinai stovėti ant bačkos ir skanduoti proklamacijas. Arba visą parą dalintis aktyvizmo informacija feisbuke. Tai reiškia viso labo reikiamu laiku pasakyti reikiamus sakinius. Net nebūtinai skambius ir griebiančius už širdies. Filmas „Aš už tave pakalbėsiu“ (rež. Maxi Dejoie ir Virginija Vareikytė) hipsteriškas blogąja prasme: šiukštu nieko neužgaukime, neteiskime,…
Iš Šarūno Saukos parodos atidarymo: lankytojų interpretacijos
Moterys prie paveikslo „Biografija“:
– Aš tokį stalą turėjau pas mamą, norėjau išmest, bet žinai – mamos neišmeta. Tai po daug metų pakviečiau stalių, nušlifavo… Geras toks stalas. Stiprus.
Eglės ir Birutės pojūčių kambariai
Gruodžio mėnesį Šv. Jono gatvės galerijoje veikusi Eglės Lekevičiūtės ir Birutės Bikelytės paroda „neLIESTI“ tyrinėjo trapią erdvę žmoguje ir neįprastus fizinius pojūčius. Visa šių menininkių paroda eksponuota rūsyje. Galerijos erdvė labai taikliai panaudota, kiekvienam objektui atrastas savas kambarys. Kai kurie (plytų bokštai) gimė būtent inspiruoti pačios erdvės. Kitos idėjos puikiai pritaikytos seniems galerijos rūsiams. Lipdamas siaurais laipteliais žemyn į rūsį,…
Du žvilgsniai
Gavau iššūkį. O gal priėmiau tai kaip iššūkį – išsirinkti darbą, kuris man patinka! Ir dar, be visa ko, reikia jį aprašyti! Širdis ima plakti smarkiau…
Galvosūkis kaip galvosopis
Iš salės žiūrovai išėjo tylėdami ir vien jau tai buvo gėris. Rūbinė – slenkstis tarp teatro ir kasdienybės – atgaivino šurmulį, bet jis plito palengva ir tarsi nenorom glemžėsi spektaklio realybę, patys žmonės nenorėjo jos taip lengvai paleisti. Rolando Kazlo režisuotas ir inscenizuotas premjerinis spektaklis „Atrask mane“ baigėsi. Įspūdžiai liko. Pirmiausia esu dėkinga režisieriui už įvardijimą, kad spektaklis yra inscenizacija.…
Dar keli filmai apie meilę ir mirtį
Jeigu kinas liautųsi kalbėjęs apie amžinas temas, veikiausiai pasirašytų mirties nuosprendį sau pačiam. Viena tokių temų yra pati mirtis, neretai atsidurianti greta meilės – kaip jos palydovė, sąjungininkė arba didžiausia priešė. Šiųmetinė „Scanorama“ dar kartą įtikina, kad stebėti meilės ir mirties susitikimą vis nepabosta, o netgi pasirodžius nuobodulio šešėliui ima ir nutinka kažkas nauja, netikėta, nematyta. Taip nepaliaujamai sukasi geismo…
