Menai
Vieno magistro darbo istorija
Koučingas
Į spektaklio „Pirmapradis“ premjerą Nacionaliniame dramos teatre labai norėjau, nes apie Karolinos Žernytės teatrą esu girdėjusi, tačiau dar niekada jame nebuvau. Pranešimas spaudai skelbė, kad spektaklis sukurtas pagal šveicarų psichiatro, analitinės psichologijos kūrėjo Carlo Gustavo Jungo biografiją ir idėjas. O, pagalvojau, tai bent – turbūt pasidomėjo angliškais ir vokiškais šaltiniais, čia ne juokas. Suvokiau, kad einu į koučingui artimą scenos…
Du žvilgsniai
Darbe „Meninos“, kuriame aproprijuoju Diego Velázquezo 1656 m. darbą „Las Meninas“, kalbu apie fotografijos vaidmenį tapybos procese. Šis paveikslas – ir mano pačios nevientisos, įvairialypės tapatybės išraiška. Velázquezo nutapytas patarnautojas ir princesę įkūniju savo atvaizdais.
Simply complicated
Pradžioje buvo aštuoni žodžiai. Johno Baldessari bloknoto lape keturiolika atskirų raidžių susiformavo į dvidešimt aštuonių rašmenų mikroorganizmą: „I will not make any more boring art.“ Jis ėmė produkuotis ir nepaliaujamai daugintis. Šiam junginiui jau nebeužteko Baldessari pirštų, pieštuko, akių. Aštuoniačiuptukinis darinys 1971 m. pasinaudojo studentais, dažais ir teptukais, per juos infekavo tūkstančius. Apsikrėtusieji nepasitiki savo jėgomis, sąmazgos juos žeidžia,…
Kaip praeitį paversti atviruku
Kodėl kinas taip dažnai žvelgia į praeitį? Kodėl į praeitį, nebūtinai labai tolimą, taip dažnai nukelia melodramos, trileriai ar šeimos dramos? Paprasčiausias atsakymas turbūt yra patogumas – nesuskaičiuojama daugybė klasikinių filmų istorijų subliūkštų, į juos įterpus šiuolaikines technologijas. Pavyzdžiui, siaubo filmuose, net jeigu jų veiksmas vyksta šiame amžiuje, dėl vienokių ar kitokių aplinkybių mobilusis ryšys dažniausiai dingsta. Tačiau yra ir…
Du žvilgsniai
Pastaruosius dvejus metus dirbu su akrilu. Iki tol visiškai man svetima technika, niekada jo nemėgau, nors stebėjau, kaip artima kolegė su juo dirba ir mėgaujasi. Tačiau pačiai sunkiai tokie dažai lipo: emancipuotas guašas ar kažkas tokio.
Madinga postmodernizmo kankinių paranoja
Šis amžius – visuotinės paranojos. Ypač kalbant apie šiuolaikinio meno pasaulį (natūralu, nes menininkai visad jautresni). Aišku, pasiskaičius teoretikų galima viską suprasti ir teisinga linkme nukreipti savo (?) įžvalgas. Pora citatų iš Foucault, Derrida – ir show must go on! Viskas tampa aišku – iš reliatyvios Einsteino visatos grįžtame į saugų Ptolemajo pasaulį. Tik šįkart ne į viduramžišką sacrum pasaulį,…
Taisykles nustato tikrovė
Šiandien dažnai sakoma, kad menas keičia tikrovę. Meno gebėjimas perkurti, atnaujinti tikrovės sluoksnius mūsų nestebina; nustebinti gali nebent supratimas, kad taip buvo ne visada. Tiek, kiek meno statusas priklauso nuo vyraujančio politinio režimo, jo kūrimo taisykles diktuoja esama tikrovė. O tikrovės taisykles diktuoja ne kas kita, kaip pats režimas. Tokią meno būklę atskleidžia socialistinio realizmo gyvavimo laikas. Šį laiką itin…
Kodėl užduoti klausimą neužtenka
Kalbant apie autorinį kiną nėra nieko populiaresnio, kaip sakyti, kad filmas neduoda atsakymų, bet užduoda klausimus. Žavi mintis. Deja, dažniau ji slepia ne filosofinius pasvarstymus, o nesugebėjimą tvirtai pasukti kuria nors kryptimi ir atsainų pasirinktų temų nagrinėjimą. Igno Miškinio „Karalių pamaina“ yra būtent tokia: kartais neapsisprendusi, kartais šaržuota ir perdėtai kategoriška, o dažniausiai viskas kartu. Pareigūnas Kastytis (akt. Vainius Sodeika)…
Nepatogūs maršrutai
Per kino festivalius tenka nusibrėžti savo maršrutą, dažnai trumpesnį ir siauresnį, nei norėtųsi. Šįkart – tarp „Pasakos“, „Skalvijos“ ir „Multikino“, tarp darbo valandų ir tų, kurias galiu leisti savo nuožiūra…
