Menai
Mirtis kaip bendras vardiklis kambariuose su žmonėmis
Vėlyvą vakarą atėjus į paskutinį „Sirenų“ festivalio rodomo spektaklio „Nachlass, kambariai be žmonių“ (bendras kūrėjų Stefano Kaegi ir Dominico Huberio darbas) seansą, pasitinka neįprasta ir tradicinėms spektaklių pradžioms nebūdinga tuštuma, taupiai šviečiantys „Menų spaustuvės“ langai ir du milžiniški „Scania“ sunkvežimiai prilytame kieme. „Jėzau, turbūt viskas bus šitose fūrose“, – nerimauja nervingai rūkydama kažkokia mergina. Juodai vilkinčios salės darbuotojos į…
Ar artėjančioje Venecijos bienalėje Latvijai atstovaus komiksai?
…komiksai niekad nebus mainstream. Nemanau, kad medijos greit keičiasi. Gal ir galėtų būti elektrokomiksai, bet mes jau turime animaciją…
Viskas, ką jau ir taip žinojau, tačiau nenorėjau sužinoti dar kartą
Pritraukti durno jaunimo, kuris, sužavėtas tokio atraktyvaus panašumo į popso produkciją, iš analfabetizmo atsiverstų į „IQ“ lygio pižonybę ir imtų reguliariai pirkti teatro bilietus. Tik duokite mums tūsų! O kur menas, teatro insaideri RoRa?
Istorijos spąstai Christopherio Nolano filme „Diunkerkas“
Epiniai istoriniai kino filmai dažniausiai kalba apie pergales, o Ch. Nolanas pasakoja apie pralaimėjimą ir šio pralaimėjimo juodžiausioje tamsoje paskutinę akimirką užgimstančią viltį.
Plieninis trapumas
Liepos 30 d. Europos parke buvo pristatytas garsaus menininko Sassono Sofferio (1925–2009) kūrinys mįslingu pavadinimu „Midmien“, sukurtas 1973–1974 m. Miško fone dvi didelės besisukančios abstrakčios, kiauros formos plieninės skulptūros, tarsi atspindinčios viena kitą.
Turininga Tomo Rosenthalio rutina
Tomas Rosenthalis „kiek per protingas, kad būtų kvailys, / pernelyg laisvas taisyklei, / per vėlyvas, kad būtų paukštis, / kiek pasiklydęs, kad būtų kartografas“.
Du žvilgsniai
Aš tikrai nemanau, kad visi tie sunkūs dalykai nėra svarbūs, bet come on, mes pasirenkame patys, kokios mintys ima viršų. Štai, nusibrozdinau alkūnę ir sakau: Less drama, babe, nes tikiu, kad baigsis žiema vieną dieną, kad pražys raudoni aguonų žiedai.
Šaukštas kraujo rožiniuose putėsiuose
Eiti vidurvasarį į kino premjerą „Forum Cinemas“ ir tikėtis gero kino yra, matyt, tas pats, kas eiti į „Domino“ teatrą, tikintis pamatyti gerą dramą. Bet eini, nes įdomu, už ką šiomis dienomis dalinamos „Palmės šakelės“ – šiuokart Kanuose už geriausią režisūrą apdovanojimas atiteko Sofios Coppolos „Lemtingai pagundai“ („The Beguiled“). Nors filmo pavadinimas nepadarytų gėdos pigių meilės romanų lentynai, matyt, dėl…
Du žvilgsniai
Paveikslas „1927-ųjų ruduo“ buvo ilga kelionė, prasidėjusi nuo vėjo ir šakų melodijos bei sutikto Vaižganto, bet dirbau kaip apkerėtas, negalėdamas sustoti, lyg kažkas svarbaus būtinai turi būti išsakyta mano teptuku.
„Metrai vaikus paliko“, arba Kodėl negimsta antras Nekronovas*
Kaip gerai, kad Lietuvoje daugėja viešų pokalbių ir diskusijų. Matyt, taip siekiame pasveikti iš baisios sovietmečio ligos, vadintos „dvasingais pokalbiais virtuvėje“. Jaunajai kartai trumpai priminsiu, kad tai buvo pokalbiai ne apie kulinariją, pasidėjus ant kelių Bibliją. Asmeninių namų virtuvė LTSR laikais tiesiog buvo vienintelė laisvės oazė, kur galėjai reikšti savo politines (ir dvasines, kas be ko) pažiūras ir nebūti už…
