Menai
Naujų vėjų belaukiant
„Kino pavasario“ atidarymo filmas „Ji“ („Elle“), pasak renginio organizatorės, išrinktas vieningai visos komandos, buvo pristatytas vienos jos narės – ji kaip mokinukams paaiškino, kaip visi turėsią suprasti Verhoeveną, ir su pasidygėjimu palinkėjo skanių spragėsių. Šį kartą šalia jų niekas nevalgė, kitaip nei prieš keletą metų, kai per „Kino pavasarį“, žiūrint kažkokį skandinavų šedevrą, tyliausiu ir subtiliausiu momentu, kai herojus buvo…
Du žvilgsniai
„Airtime“ (angl. „oro laikas“) arba tiesiog krentančios grindys – tai kinetinės skulptūros, performatyviosios architektūros, antigravitacinės mašinos ir atrakciono hibridas. Po grindimis arba grindiniu sumontuota speciali įranga kelia ir meta žemyn ant jos vaikštančiuosius, kartkartėmis sukeldama nesvarumo būseną.
„Traukinių žymėjimas 2“: rinkis gyvenimą, rinkis nostalgiją
But when ye come back oot ay Waverley Station eftir being away fir a bit, ye think: Hi, this isnae bad.
Egzistencinių klausimų kinas
Berlyno kino festivalis, kasmet vis sunkiau pritraukiantis didžiuosius vardus, vis įdomesnis darosi ne dėl didelių premjerų, bet dėl mažesnių eksperimentinių filmų. Programose „Panorama“ ir „Forumas“, į kurias surinkti būtent tokie filmai, visuomet daug juokingų nepavykusių projektų ir pretenzingų bandymų reformuoti kiną kaip mediją, bet taip pat galima rasti talentingų kūrėjų darbų. Čia neturiu tikslo apžvelgti vienam žmogui neaprėpiamą medžiagą, bet…
„Klamo karas“: vienas nepopuliarus sprendimas
Neseniai įvykusi Artūro Areimos teatro premjera „Klamo karas“ suteikia pretekstą iš naujo pasvarstyti visuomenės, valdžios ir moralės santykio tema. Bet, pradedant nuo pradžių, „Klamo karo“ istorija būtų tokia: mokytojas Klamas 12 klasės mokinę įvertina neigiamu pažymiu. Mokinė, suvokusi, kad gavusi neigiamą pažymį negalės pretenduoti į savo norimos specialybės studijas, nusižudo. Tiesa, prieš tai dar apsilanko pas mokytoją Klamą ir asmeniškai…
Abejingumo spąstai
Pastaruoju metu ne tik žiniasklaidos venomis, bet ir meno kraujagyslėmis cirkuliavo ta pati – pabėgėlių aktualija. Teatras, vis aktyviau reaguojantis į socialinius reiškinius, mano dėmesį patraukė trimis kūriniais: Pauliaus Ignatavičiaus režisuotu spektakliu „Europiečiai“ Vilniaus mažajame teatre (sukurtu pagal Aischilo tragediją „Maldautojos“ ir Andriaus Jevsejevo dramaturgiją), Oskaro Koršunovo spektakliu-hepeningu „Eglė žalčių karalienė“ (inspiruotu Elfriedės Jelinek teksto „Prašytojai“ ir interneto komentarų) ir…
Don Dovilės nuotykiai doktorantūroje: apsimetėlės sindromas
Prasidėjus mokslo metams susergu ir sergu vieną su puse mėnesio. Nieko negaliu ir nepajėgiu daryti – niekada taip smarkiai nesirgau. Pati sau nusprendžiu, kad tai nesąmoningas sprendimas nukelti studijų pradžią. Kūno atomai yra savavališki ir žino, ką daryti. Nuo pat įstojimo mane kankina abejonės: ką aš čia veiksiu? Ar man iš viso čia vieta? Kiti, pabaigę magistro studijas kartu su…
Odė menininkams ir autobusų vairuotojams
„Tai tik žodžiai“, – apie savo poeziją sako autobuso vairuotojas Patersonas (akt. Adam Driver), gyvenantis Patersono mieste. Su tokia nuomone nesinori sutikti, bet griežtai prieštarauti irgi būtų sunku. Patersono užrašų knygutė iš tikrųjų tėra pripildyta žodžių – tokių, kurių jis nenori išleisti, tokių, kurie platesniam pasauliui neturi jokios įtakos. Bet juose, kaip ir bet kokioje vykusioje poezijoje, slypi gerokai daugiau…
Paroda, kurioje nėra į ką žiūrėti
Nerimo būseną ir prarajos baimę kėlė tapytojo Prano Griušio paroda „Kauno modernizmas. Brailis“ VDU menų galerijoje „101“.
Dalys, tarnaujančios visumai, ir visuma, veikianti dalis
Apibūdinti pirmąjį pilnametražį Linos Lužytės filmą galima jos debiuto pavadinimu – „Jau puiku, tik dar šiek tiek“. Na, „puiku“ sakyti gal būtų per drąsu, bet „Amžinai kartu“ yra įdomesnis, relevantiškesnis ir gyvesnis negu visos 2016-ųjų antrosios pusės lietuvių kino premjeros (išskyrus nebent Giedrės Žickytės „Aš čia tik svečias“). Daktarė (akt. Gabija Jaraminaitė) su vyru kaskadininku (akt. Dainius Gavenonis) augina dukrą…