Menai
Du žvilgsniai
Paveikslas „1927-ųjų ruduo“ buvo ilga kelionė, prasidėjusi nuo vėjo ir šakų melodijos bei sutikto Vaižganto, bet dirbau kaip apkerėtas, negalėdamas sustoti, lyg kažkas svarbaus būtinai turi būti išsakyta mano teptuku.
„Metrai vaikus paliko“, arba Kodėl negimsta antras Nekronovas*
Kaip gerai, kad Lietuvoje daugėja viešų pokalbių ir diskusijų. Matyt, taip siekiame pasveikti iš baisios sovietmečio ligos, vadintos „dvasingais pokalbiais virtuvėje“. Jaunajai kartai trumpai priminsiu, kad tai buvo pokalbiai ne apie kulinariją, pasidėjus ant kelių Bibliją. Asmeninių namų virtuvė LTSR laikais tiesiog buvo vienintelė laisvės oazė, kur galėjai reikšti savo politines (ir dvasines, kas be ko) pažiūras ir nebūti už…
Mirò
Guliu Mirò parodoje. Ant lubų lėtai sukasi eksponuojamų paveikslų kaleidoskopas. Skamba muzika, panaši į „Hario Poterio“ garso takelį. Nė mažiausios minties galvoje. Jaučiuosi laiminga. Bet tam, kad pasiekčiau šią būseną, užtrukau visą dieną.
Diana, „Tvin Pyksas“ sugrįžo
Po pirmųjų keturių serialo serijų viena yra išties aišku: žiūrovai, tikėjęsi nostalgijos kupino sugrįžimo į saugų senojo Tvin Pykso miestelio pasaulį, bus sutrikę ir nusivylę. Šis „Tvin Pyksas“ – visiškai kitoks, tamsesnis, dar labiau eksperimentinis, dar labiau nesuprantamas.
Gerai temperuoti kūnai
Į „Naująjį Baltijos šokį“ vaikštau nuo 2001-ųjų. Ne kiekvienais metais sąžiningai, bet jau esu nemažai mačiusi – ir šokančių nėščiųjų, ir nuogų, ir eskavatorių, ir drabstymosi tortais. Geriausius spektaklius, paradoksalu, pamačiau krizės metais (nors gal sąmonė tuo periodu buvo palankiausiai nusiteikusi). NBŠ man romantiškai asocijuojasi su įsimylėjimais – gal dėl to, kad vyksta pavasariais, nuobodžiame spektaklyje galima tiesiog žiūrėti į…
Totalitarizmo randai: kai Jono Basanavičiaus atminimas tampa balvonu
Istorinė atmintis yra viena iš tų šalies ir tautos tapatumo dalių, kurių svarbos beveik nebėra tikslo kvestionuoti. Todėl, likus mažiau nei metams iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio, verta pažvelgti, kur esame ir kokią tolesnę kryptį sau nustatysime, minėdami šią Lietuvai svarbią sukaktį. Artėjant jubiliejui į paviršių kyla dabartinę kokybinę istorinės atminties išsaugojimo padėtį iliustruojantys pavyzdžiai. Naujausias – neseniai paskelbta dr.…
Vaizduojant auką
Viena iš „Kino pavasario“ programos kuratorių, kino kritikė Santa Lingevičiūtė „Mokinį“ pristatė kaip filmą apie religinį ekstremizmą. Iš tiesų, „Mokinys“ leidžia kalbėti apie dvi prievartos formas: religinį ir ideologinį fundamentalizmą.
Du žvilgsniai
Mąstydama apie paveikslą, kuris neturi pavadinimo, pirmiausia galvojau apie tapybą, bet ne paveikslą. Apskritai „paveikslas“ man yra tarsi konkretybės sinonimas, o tapyba yra abstrakti, beformė idėja, kuriai ieškau kūno…
Moterų dailė
Didįjį penktadienį Nacionalinėje dailės galerijoje kaip niekada gausu žmonių, atidaromos dvi parodos, atėję paskiausiai nebetelpa, grūdasi prieangyje – ten girdisi tik pavieniai parodų kuratorių kalbų žodžiai, nors yra VIP zona, ją sergsti rūsčiaveidžiai darbuotojai – pro juodų kaspinų užkardas prasibrovę paprasti mirtingieji, sugrąžinti atgal, į aidinčią fojė skaistyklą, vaidina, kad jiems nė kiek nesvarbu, kas vyksta salėje: „kalbos visada tokios…
Kas yra tapyba?
Jaučiu ir vėl – šį nuostabų 2017 mūsų Viešpaties metų pavasarį bus atėjęs man laikas prabilti apie tapybą. Žinoma, ne tiek iš prigimto plepumo, kiek iš įvairių pusių esu skatinamas, judinamas ir drąsinamas pasakyti bent šį bei tą apie savo parodą. Juk žmonės skaito, įdomu jiems. Pagalbon iškart pasitelkiu prieigą, sąlygą, kurią manau esant svarbią, o būtent – kad tapytojas…
