Menai
Šokiai, smurtas ir Gasparo Noé ekstazė
Prieš filmo „Ekstazė“ („Climax“, 2018) peržiūrą jaudinausi. Mane kamavo klausimas, ką šį kartą parodys kinematografinis beprotis ir skandalistas Gasparas Noé. Pirmą kartą aiškiai supratau, kad mėgstu kino smurtą. Turbūt apie tokį žiaurių vaizdinių badą rašė Susan Sontag ir kiti ultrasmurtinius filmus nagrinėjantys mąstytojai. Iš anksto prisipažinsiu, kad filmas man patiko. Po peržiūros pasižadėjau sau, kad niekada nežiūrėsiu jo antrą…
Pievagrybis Sporto rūmų viduje
Lankymasis miesto erdvėse, į kurias paprastai negalima patekti, atrodo lyg užsukimas į miesto organizmo vidurius. Buitiškesnis palyginimas – lyg prieš skalbdamas išverstum pilką drabužį, o ten – pamušalas įvairiaspalviais raštais. Į jas patekti galima įvairiai – legaliai ir nelegaliai, asmeniškai susitarus, įvairiomis progomis; kiekvienas patekimo būdas suponuoja skirtingą objekto patyrimą ir suvokimą. Vienas iš renginių, suteikiančių galimybę išversti miestui…
Kelionė į mamos kambarį ir iš jo
Dar gyvename „Kino pavasario“ įspūdžiais. Vienas iš įdomiausių matytų filmų – du prizus 66-ajame San Sebastiano kino festivalyje ir 2019 m. ASECAN premiją už geriausią filmą pelnęs jaunos ispanų režisierės Celios Rico Clavellino filmas „Kelionė į mamos kambarį“ (2018). Tai pirmas ilgametražis šios režisierės filmas, kuriame, kaip ir anksčiau sukurtame trumpametražiame „Luisos namuose nėra“ (2012), nagrinėjamos tapatybės paieškų, meilės…
Už Pario teismo ribų
„Kūnas o šešėlis“ yra pirmoji D. Kairevičiūtės fotografijos aktų paroda ir, reik pripažinti, labiausiai pavykusi iš visų jos eksponuotų fotografijos ciklų (2016 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje surengta paroda „Jie nesirūpina, kaip atrodys“, ten pat 2018 m. eksponuota paroda „Žolinė“, o 2017 m. Šv. Jono gatvės galerijoje rodytas kelionės ciklas „Rumunijos dulkės“).
Varda
Agnès Varda ir kinas – sinonimai. Vienas negali egzistuoti be kito. O kovo 29 d. trenkė žaibas: eidama 90-uosius, ji išėjo. Slapčia tikėjausi, kad su mumis ji bus amžinai, kaip įkvėpimas ir kelrodis.
Apie Agnès Varda „Bastūnę“
Paauglystėje apie pasaulį žinojau nedaug. Vienintelė iš negausaus nepritapėlių draugų rato palikau namus ir išvykau studijuoti koledže. Tuomet ir pamačiau Agnès Varda filmą „Bastūnė“. Nebeprisimenu, ar žiūrėjau jį vietiniame autorinį kiną rodančiame kino teatre (jis bankrutavo tais pačiais metais), ar pasiėmiau iš kaimynystėje esančios vaizdajuosčių nuomos, ar pamačiau per „Cinemax“ kanalą, kuris devintojo dešimtmečio pabaigoje rodė HBO „atliekas“ –…
Eilinis laikas su van Eyckais
Automobilių virtinė vos stumiasi gatve – kaip kas vakarą ilga trumpa kelionė namo. Išskydęs nuo šlapdribos vaizdas verčia brauktis nuo akių nesamus voratinklius. Į kūprinančius gatve praeivius geriau nespoksoti – kad žvilgsnis nereikalingai jų nestumtelėtų, jie ir taip sunkiai irias per niaurią darganą. Bet rytais šykščioj saulėj jau išnyra atmirkstantys rūdžių spalvos žemės lopeliai ir įjuodus pernykštė žaluma, pažliugusiam…
Parūkymai su Bal Machšovesu
Šį piešinį aptikau Frankfurto prie Maino bibliotekoje, vartydama vieną žinomiausių Varšuvoje leistų tarpukario jidiš savaitraščių „Literarishe bleter“ („Literatūros puslapiai“, 1925, Nr. 38). Pamenu, jau tada panorau įsitaisyti tarp Bal Machšoveso ir jį eskizuojančio Marko Šagalo, išsitraukti seniau savo taip mėgstamas „American Spirit“, paprašyti ugnies ir prisijungti prie čia vykstančios dviejų garsių žydų kultūros žmonių cigaretės smilkymo-pieštuko skrebenimo meditacijos. Apskritai…
Nespalvota „Šaltojo karo“ iliuzija
Atsiliepimo apie „Šaltąjį karą“ rašyti neketinau: žiūrėdama šį filmą gana maloniai praleidau laiką kine, bet poreikio prie jo grįžti nebuvo. Tačiau pagyrimai „Šaltajam karui“ nustebino ir paskatino tarti kelis žodžius, kuriuos priešingu atveju būčiau tiesiog nutylėjusi. Manau, kad būtent aukšti įvertinimai įpareigoja labiau apsvarstyti šį filmą ir pagalvoti, ar jis išties vertas būti elitinio kino pavyzdžiu kitiems režisieriams. …
„Scanorama“
Rudenį supranti, koks magiškas yra kinas ir kaip jis įsiurbia, – eini, pamiršus viską, nors tarsi ir nereikia, galėtum apsieiti be to. Apima sezoninė vaizdų informacijos narkomanija, niekuo nepateisinamas kino troškulys. „Scanorama“ man asocijuojasi pirmiausia su jaukiu Gražinos Arlickaitės balsu, kai ji kalbina kokį režisierių vokiškai. Su tamsiais vakariniais ir naktiniais seansais, jūriniu Baltoskandijos dvelksmu. Kinas yra idėjos. Šiemet…
