Dar atsimenu du atvejus, kai teatrų vadovų buvo įsakyta neįleisti manęs į teatrą; vieną kartą toks „parėdymas“ buvo duotas režisieriaus Miltinio, o kitą kartą Eimunto Nekrošiaus – tokių skirtingų žmonių! Deja, abu jie nepakentė kitokios nuomonės. Galbūt manė, kad, atkreipdamas dėmesį į kūrinio trūkumus, įžeidi ar paniekini patį režisierių kaip asmenį.

…suprantu Joną Vaitkų, nuo seno mėgstantį karštą, aktyvų, atvirą ir skaudų dialogą su žiūrovais („Raudona ir ruda“, „Golgota“, „Stepančikovo dvaras“, „Eglutė pas Ivanovus“ ir kiti pastatymai įvairiuose teatruose), spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ pamatu pasirinkusį Majakovskio jaunatvišką kūrinį.

  Neįmanoma nepastebėti, kad pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia kurį laiką buvęs tarsi apleistas lėlių teatras (nors pagrindinė „Lėlės“ teatro erdvė remontuojama ir visi glaudžiasi Mažojoje salėje, o trupė daug gastroliuoja). Tiesa, stebina lėlininkai ne spektakliais (gal ir klystu tai sakydama, nes nemačiau nei Kauno, nei Klaipėdos lėlių teatrų spektaklių), o parodine veikla. Po grandiozinės lėlių teatro parodos „Arkos“…

Paskutinė lapkričio savaitė buvo karšta įvairių įspūdžių. Pirmiausia – Kirilo Glušajevo, tuminiečio, Mažajame teatre režisuota Arthuro Millerio „Aš nieko neatsimenu“, pjesė dviem aktoriams; šio autoriaus veikalai XX amžiaus viduryje buvo labai populiarūs Amerikos ir Europos scenose, ne kartą statyti ir Lietuvos teatre; iki šiol iš mano atminties neišdilo Millerio „Kaina“ su Stepu Jukna ir „Komivojažieriaus mirtis“ su Alfonsu Radzevičiumi Vilniaus…