Menai
Architektūrinė liniuotė, arba Kodėl nepradedame statyti namo nuo stogo
Laimei, mano aplinkoje buvo ne tik kuriančių išskirtinę architektūrą, bet ir klausiančių, ką reiškia kurti architektūrą, kas yra architektūra, kodėl ji egzistuoja ir kam ji skirta.
Restauracija: „Tas prakeiktas nuolankumas“, 1970; „Kur iškeliauja pasakos“, 1974; „Atpildo diena“, 1975; „Markizas ir piemenaitė“, 1978; „Velnio sėkla“, 1980; „Arkliavagio duktė“, 1981
Kaip ir Algirdas Araminas, A. Dausa nemokėjo kovoti, afišuotis, o kino arenoje tai būtina.
Restauracija: „Žydrasis horizontas“, 1957; „Kalakutai“, 1959; „Adomas nori būti žmogumi“, 1959; „Kanonada“, 1961; „Svetimi“, 1961
Apmaudžios klaidos praverčia kaip laiptai. Pirmieji ar antrieji LTSR kino debiutantų filmai akivaizdžiai tapo tokiais laiptais.
Namai namuose
Kai supranti, kad čia yra kažkokia paslaptis, žinai, kad tai – tikri namai. Šių rūmų paslaptis – šešėliuose, stumdomosiose duryse, langinėse ir užuolaidose. Stumdomosios arba užkulisinės durys buvęs išmanus tų laikų išradimas: jos paslepiamos sienoje, taip (bent tariamai) sutaupant vietos.
Restauracija: „Žingsniai naktį“, 1962; „Marš, marš, tra-ta-ta!“, 1964; „Ties riba“, 1973; „Mainai“, 1979; „Rungtynės nuo 9 iki 9“, 1980
R. Vabalas, įžengęs į penktą dešimtį, jausmą maino į protą.
Iš bloknoto (20)
Išėjo dar viena artima siela – Maskvoje mirė teatrologė su filologės diplomu, scenografė, memuaristė, intelektualė, didelė lėlių teatro mylėtoja, žinovė ir kūrėja Irina Uvarova-Danijel. Ant mano stalo guli jos dovanota knyga „Danijelis ir viskas viskas viskas“…
Iš bloknoto (19)
O man šis sniegas sužadina asociacijas ir su breigeliška žiema ir, suprantama, dar kartą primena „Maskaradą“ ir pirmąsias spektaklio gastroles Maskvoje, regis, 1998 metais. Tai buvo ypatingas įvykis ir Mažajam teatrui, ir stebėtinai imliai, gebančiai teatru alsuoti Maskvos publikai.
Restauracija: „Vyrų vasara“, 1970; „Žaizdos žemės mūsų“, 1971; „Dulkės saulėje“, 1977
„Žaizdos“ šiandien man lengvai tapatinasi su filmu „Ignotas grįžo namo“ (1956). Kas nuostabu, ir su nūdiena, su joje kasdien komiškai išvirstančiu valdžios stumdymusi. Nors prieš 100 metų, po Pirmojo pasaulinio, buvo mokama krauju, o dabar tiktai staigiu išviešinimu internete (išeina, išvietėje?).
Restauracija: „Mažasis princas“, 1966; „Naktibalda“, 1973; „Mėnulio pilnaties metas“, 1989
Žinoma, ir A. Žebriūnas, ir A. Araminas netroško nuolat kurti vaikams – dabar jų filmografijose tai aiškiai išskaitai.
Individuali utopija ir meilė kaip priespauda
Fassbinderis nebijojo kelti ir Vokietijos „dramblio kambaryje“ – žydų ir vokiečių kaltės – klausimo ir jį taip pat susiejo su jausmų išnaudojimo idėja. [...] 1974 m. tapo Frankfurto teatro vadovu ir net tris kartus bandė statyti spektaklį „Šiukšlės, miestas ir mirtis“, kurio pagrindinis herojus – Frankfurto žydas, naudojantis vokiečių kaltę dėl Holokausto savo verslo sumetimais [...].
