Menai
Meilės, meno ir istorijos pėdsakai Lenkijos kine
Daugumos šių metų Lenkų kino festivalio filmų epicentre – žymios, įvairiapusės lenkų tautos garsenybės, menininkai: tapytojas avangardistas Władysławas Strzemińskis, džiazo virtuozas Mieczysławas Koszas, dailininkas Zdzisławas Beksińskis.
Restauracija: „Vasara baigiasi rudenį“, 1981
Gimimo metais, o ir dar ilgai po to, šis filmas buvo toks tyliai priešaušrinis, Sąjūdį tarsi nuspėjantis ir subtiliai puse lūpų apie laisvę kankliuojantis (kompozitorius Bronius Kutavičius)… Turbūt kaip ir visų lietuvių mylima Romualdo Granausko kūryba (pagal kurią filmas sukurtas), varstanti girgždančias duris į lietuvio namus, rūsčiai demaskuojanti jį, bet kartu ir apdainuojanti. Praėjus tiek dešimtmečių, „Vasaros“ meninio atlikimo…
(Ne)tikroviškas Peterio Watkinso pasaulis
Šiųmečiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatyta Watkinso retrospektyva pažeidžia dokumentinio kino formą ir atskleidžia režisieriaus požiūrį į audiovizualinių medijų vaidmenį mūsų kritinio mąstymo formavimuisi.
Restauracija: pirmieji lietuvių filmai, 1947–1961
Mūsų kinas, jo pirmosios bangos planingai ėmė kilti po II pasaulinio karo – ant tų bangų, deja, buvo užrašytos ne kokios nors akiai mielos, bet LTSR raidės. Ir ką gi? Ar lauksime, kol praeis dar gabalas metų, kad į savo naivųjį, tendencingą, hibridinį etc. kiną pasižiūrėtume kaip į faktinį lietuvių meno paveldą? Kaip sakydavo Leonidas Donskis, be pykčio.
Dainininkai negali pasitikėti tuo, ką patys girdi savo balse
Bosas-baritonas DEREKAS WELTONAS karjerą pradėjo Australijoje, kai po kalbos studijų 2004 m. ėmė dainuoti. Netikėta stipendija ir pergalė Australijos dainavimo konkurse paskatino pradėti studijas Londono Gildholo muzikos ir teatro mokykloje. Netrukus buvo pastebėtas perklausose kaip tinkamas dainuoti vokišką repertuarą. Šiandien jis baigė savo penkerių metų sutartį „Deutsche Oper Berlin“ teatre ir atliko žymiausią metų vaidmenį, įkūnydamas Orestą Richardo Strausso…
Iš bloknoto (16)
Vilniaus kultūrinis gyvenimas po pavasarinio karantino akivaizdžiai pagyvėjo. Kasdien atidaroma po kelias parodas, vyksta koncertai, festivaliai po atviru dangum ir dar daugybė visokių dalykų. Vienas įspūdingiausių – mažasis Baltijos kelias Baltarusijos kovotojams už savo tiesą ir teises palaikyti. Žmonių Katedros aikštėje – daugybė, daugelis, kaip ir baltarusiai demonstracijose, apsirengę baltai su tradiciniais kardeliais rankose. Perduodant rankomis ilgąsias vėliavas stovėjau…
Restauracija: „Gyvieji didvyriai“, 1960; „Velnio nuotaka“, 1976
Viena iš mūsų kino studijos legendų byloja, kad jos peržiūrų salėje Žvėryne, Birutės gatvėje, buvo plojama du kartus: pirmą kartą po debiutinės Arūno Žebriūno novelės „Paskutinis šūvis“, antrą – po jo režisuoto miuziklo „Velnio nuotaka“ peržiūros. Pavyduoliai menininkai (tuo labiau su dideliais pinigais susiję kinematografininkai), žinia, per amžių amžius nesiskubindavo pripažinti kito sėkmę. Užtat nūnai, korektiškame ir nenuoširdžiame amžiuje,…
Restauracija: A. Aramino ir A. Kundelio nesėkmingi filmai
Filme skamba Broniaus Kutavičiaus muzika, kurią jau bus galima įdėti į kompaktinę plokštelę „Muzika kino filmams“, išeisiančią po daugelio metų. Tarp besipešančių gimnazistų atpažįstame žurnalistą Vitą Tomkų, tarp dvasininkų – švelniai grebluojantį kompozitorių Vytautą Barkauską.
Iš bloknoto (15)
Mintimis vis grįžtu prie Birutės Mar „Ledo vaikų“ (2018), sėkmingiausio jos spektaklio panašia tema, prie spektaklio, kuris sukrėtė: viena aktorė priešais žiūrovų amfiteatrą Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje su savo mamos tremties istorija širdyje tenkinasi keletu scenos grindų kvadratų; pati susitelkusi, ji sutelkia publikos dėmesį, ir mes pradedam drauge su ja išgyventi skaudų pasakojimą.
Parodos parodėlės
„Titanike“ veikė Žygimanto Augustino paroda: jo tapyba meistriška, bet pats sumanymas – kiekvienam žiūrovui pasijausti monarchu – nežinau, abejotinas. Juk tokie jie ir taip jaučiasi. Svarbiausiu akcentu tapo Bonos Sforzos ir Dalios Grybauskaitės hibridas. Bet ir jo koncepcija – ant memų ribos.
