Menai

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto (19)

O man šis sniegas sužadina asociacijas ir su breigeliška žiema ir, suprantama, dar kartą primena „Maskaradą“ ir pirmąsias spektaklio gastroles Maskvoje, regis, 1998 metais. Tai buvo ypatingas įvykis ir Mažajam teatrui, ir stebėtinai imliai, gebančiai teatru alsuoti Maskvos publikai.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Vyrų vasara“, 1970; „Žaizdos žemės mūsų“, 1971; „Dulkės saulėje“, 1977

„Žaizdos“ šiandien man lengvai tapatinasi su filmu „Ignotas grįžo namo“ (1956). Kas nuostabu, ir su nūdiena, su joje kasdien komiškai išvirstančiu valdžios stumdymusi. Nors prieš 100 metų, po Pirmojo pasaulinio, buvo mokama krauju, o dabar tiktai staigiu išviešinimu internete (išeina, išvietėje?).

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Mažasis princas“, 1966; „Naktibalda“, 1973; „Mėnulio pilnaties metas“, 1989

Žinoma, ir A. Žebriūnas, ir A. Araminas netroško nuolat kurti vaikams – dabar jų filmografijose tai aiškiai išskaitai.

VYTAUTAS ABROMAITIS

Individuali utopija ir meilė kaip priespauda

Fassbinderis nebijojo kelti ir Vokietijos „dramblio kambaryje“ – žydų ir vokiečių kaltės – klausimo ir jį taip pat susiejo su jausmų išnaudojimo idėja. [...] 1974 m. tapo Frankfurto teatro vadovu ir net tris kartus bandė statyti spektaklį „Šiukšlės, miestas ir mirtis“, kurio pagrindinis herojus – Frankfurto žydas, naudojantis vokiečių kaltę dėl Holokausto savo verslo sumetimais [...].

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto (18)

Šiandien suvokti teatrą, sekti jo kelius ir klystkelius, o dar labiau – rašyti apie teatrą yra tikrai nelengva. Nes teatras linkęs nuo mūsų slapstytis įvairiausiais būdais – dėtis nematomas kaukes, apsimetinėti, skolintis kitų menų raiškos būdus, lįsti į tokias erdves, kurios jį daro sunkiai atpažįstamą…

AGOTA GINTUTYTĖ

Provokuojantis kino poetas

  Šiųmetiniame Europos šalių kino forume „Scanorama“ žiūrovai gali ne tik pasinerti į naujausius įvairių šalių filmus, bet ir prisiminti kino praeitį. Šįkart retrospektyva „Iš arčiau“ skirta itin ryškiai asmenybei – ispanų kino režisieriui Luisui Buñueliui (1900–1983) ir septynių jo filmų kolekcijai, kuria dėl greitai nutrūkusio fizinio festivalio formato žiūrovai gali pasimėgauti virtualioje „Scanoramos“ kino salėje. Opozicionierius, ikonoklastas, revoliucionierius –…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto (17)

  Rugsėjo pabaigoje pasinaudojau Dailininkų sąjungos savo senjorams suteikta galimybe pabūti Palangos „Dailėje“. Lankiau vietas, kurios susijusios su vaikyste ir vėlesniais metais, domėjausi naujovėmis. Labiausia buvau išsiilgusi saulėlydžių, todėl kone kas vakarą ateidavau prie jūros, sėsdavau ant vieno iš suolų aukštoje kopoje ir stebėdavau, kaip saulė, kartais skrosdama vieną kitą debesiuką, lėtai taikosi žemyn, prie horizonto, į tą vietą, kur…

TADAS ZARONSKIS

Abejingas px nuoširdumas

Buvusioje Naujosios Vilnios „Žalgirio“ gamykloje reziduojančių menininkų tapybos paroda „Px tas peizažas“ (kuratoriai Darius Jaruševičius ir Kristina Alsytė; paroda veikė spalio 9–23 d.) galėtų priklausyti pastarajai skilčiai: kuriama ir eksponuojama miesto periferijoje, ekonomiškai pažeidžiamoje ir kultūriškai „skurdžioje“ aplinkoje, industrinės paskirties pastate.

Muzika suteikia galimybę jausti

Per vos septynerius metus trunkančią muzikantės SIMRIT KAUR karjerą išleisti septyni albumai virto garsovaizdžiais, liudijančiais fenomenalų skambesį. [...] Iš graikių dainininkių šeimos kilusi ir Amerikoje augusi Simrit Kaur pasakoja apie savo kilmę, apsisprendimą tapti profesionalia muzikante, savo vedamus kursus „Supreme Sound“.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Laiptai į dangų“, 1966

7-asis dešimtmetis lietuvių literatūroje ir mene buvo ir iki šiol (!) tebėra pats atviriausias pokario temai – dramatiškiausiai XX a. Lietuvos istorijoje. [...] Raimondas Vabalas režisuoja savo meninę pokario versiją irgi būdamas tik 29-erių. Akcentuoju metus dėl to, kad niekaip negaliu atsistebėti šio amžiaus kūrėjų vis ilgiau užsitęsiančia jaunyste ir nežinyste.