Menai
Requiem džiazuomenei
Vis dėlto šis festivalis – kaip niekad liūdnas. Dvejų metų pertrauka atskleidė, kaip viskas pasikeitė. Nebeliko reikšmingų ritualų, o svarbiausia – legendinių žmonių. Džiazuomenės. Koncertų visada bus kas ateis pasiklausyti, bet vargu ar beatsiras toji aura, toji bohema, kuri lydėjo šį festivalį.
Haptinis vizualumas ir privati erdvė
Gimus vaikams ėmiau juos fotografuoti – kad neišprotėčiau. Tai buvo tarsi būdas sukurti distanciją nuo labai intensyvaus, beveik nepertraukiamo santykio. Kažkuriuo laikotarpiu pardaviau visus skaitmeninius fotoaparatus ir sąmoningai likau vien su juostiniu. Dariau tai intuityviai, bet man buvo absoliučiai aišku, kad čia man reikalinga būtent juosta.
Ginklai ir mūzos
Žinia, kad Ukrainoje nužudytas režisierius Mantas Kvedaravičius, trinktelėjo visiems. „LRT Plius“ jo atminimui rodė „Mariupolį“ (2016) – neskubriai ir nelygiai judanti kamera, neįprastos kasdienybės poetika liko šio drąsaus ir labai išsilavinusio režisieriaus braižu.
Koliažas iš Šekspyro
Vilniaus mažajame teatre parodytas Uršulės Bartoševičiūtės spektaklis pagal Šekspyro pjesę „Kaip jums patinka“ (vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė). Nors eidama žiūrėti tikėjausi, kad bus daug destrukcijos ir chaoso (pranešime spaudai vis minimas lyties takumas ir kiti verbaliniai griozdai; taip pat prižadėta, kad bus camp stilistikos), teatre teko pripažinti, kad tai vis dėlto Šekspyras…
Išsipildžiusios siaubo pasakos
Juodame juodame mieste, juodoje juodoje gatvėje, juodame juodame name, juodoje juodoje laiptinėje, juodame juodame bute, juodame juodame kambaryje gyvena žmogus, kuris sako: „Atiduok širdį!“ Šiurpė „Atiduok širdį!“ Šią šiurpę dažnas sekdavome vaikystėje. Pabaigoje surikus „Atiduok širdį!“, reikėdavo čiupti arčiausiai sėdinčiam vaikui už kaklo. Visi klykdavo. Būdavo juokinga, bet ir labai baisu. Vaikų vaizduotė – laki, jie geba įsijausti į…
Kolektyvinė paslaptis
„Intriga buvo užmegzta beveik tobulai“, – taip būtų galima pasakyti apie Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) vasario 18 d. atidarytą koliažų parodą „Satyrikonas“, kurios autorius pasirinko išlikti neatskleistas. Parodos anotacijoje menininko pasirinkimas neatskleisti savo tapatybės grindžiamas koliažams sukurti panaudota XX a. 3–4 deš. medžiaga – kūriniai tarsi surinkti iš kolektyvinės sąmonės nuotrupų, tuo…
Buvau, mačiau, girdėjau
Įvyko ilgametražio Agnės Marcinkevičiūtės filmo (scenarijus kartu su Renata Šerelyte) „Lobis“ premjera. Nusitempiau dukrą. Vaikų dialogai pasirodė dirbtiniai, bet idealioje suaugusiųjų fantazijoje taip gali būti. Tikrovėje kaimo vaikai, tuščioje sodyboje radę kitus vaikus, man regis, juos užbulintų. Bet gal kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį. Techniniai efektai nebado akių, atlikti profesionaliai: žmogvarlės varliškos, lobio skrynelė pasendinta. Nufilmuota graži gamta, rudens …
Dieviškieji pa
Įėjus į Pamėnkalnio galeriją, pasitinka pirmasis biblinis siužetas: Juditos ir Holoferno mitas vaizduojamas jau post factum, šalia Juditos – auklė, padėjėja ir bendražygė, apdairiai nuo sargybos paslėpusi maišą, kuriame – nukirsta Holoferno galva. Scena, bent jau man visada simbolizavusi ne tik moterų galią, bet ir vienybę. Tapytojos interpretacijoje plastiškos dviejų moterų figūros, iškėlusios rankas virš galvos, atsisukusios viena į kitą;…
[Eglė Velaniškytė:] Noriu kalbėti apie esamąjį laiką ir žmogų
[Vidas Poškus] Praeitų metų lapkričio mėnesį Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ Eglė Velaniškytė surengė per mažiau nei metus sukurtų paveikslų parodą pavadinimu „Puota maro metu“. Apie ją ir naują kūrybos etapą ir norisi paklausti menininkės.
Dar kartą apie Rimą Tuminą
Sunku patikėti, kad Rimui Tuminui – tam žmogui, kuriame verda ir sproginėja įvairiausių energijų, aistrų ir svajonių užtaisai, griūva ir vėl kyla gyvybės tiltai, vyksta nenutrūkstami vidinių jėgų bei nuotaikų kaitos ir permainų proveržiai, – jau sukanka septynios dešimtys.
