Menai

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto (27)

Nuo tos baisios vasario 24-osios, kai prasidėjo nuožmus karas Rusijai užpuolus Ukrainą, ranka nekyla rašyti: lyg nebėra minčių, lyg visa kita būtų nesvarbu, nereikšminga. Galvoji tik, ką gali padaryti, kur ir kuo padėti, kaip atsiliepti. Nepamatuojamo absurdo mechanizmas riaumoja, o gyvenimas, kad ir koks būtų, rieda toliau.

EGLĖ FRANK

Kas ateis į x renginį?

Jei kultūrininkai – tai daug mažų hermetiškai užsidariusių burbulų, kurie dažnai nelabai besidomi vieni kitų veikla, juos vienija viena – troškimas pritraukti statistinį kultūrinių renginių lankytoją ir vartotoją. Bet kas jis?

-gk-

Parodos ir šokis

Vilniaus fotografijos galerijoje veikia Evaldo Ivanausko fotomontažų paroda „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“. Iš tarpukario fotografo Firinausko nuotraukų montuojami autonomiški siužetai – pvz., vaikštyklės, virstančios kalba, imituotame bokšte įkalintas vaikas. Drovius vaikus į mūšį vedanti Jeanne d’Arc, vyro netekusi našlė, vietoj jo į parankę įsikibusi kariškam paltui. Daro įspūdį ir šiandienos karo kontekste, kartojasi šimtmečio ciklas.   ●   Istorijų namuose…

EDITA RIMKĖ

Žybartas Simonaitis – ne vien architektas restauratorius

Atsisakė iš anksto numatyto siužetiškumo ir personažų, pirmenybę teikė situacijai, žmogui, akimirkai, kurioje „prabyla“ pats žmogus. Ž. Simonaičio filmai atspindi ne žodžio, ne garso, o būtent vaizdų epochą.

ENRIKA STRIOGAITĖ

Requiem džiazuomenei

Vis dėlto šis festivalis – kaip niekad liūdnas. Dvejų metų pertrauka atskleidė, kaip viskas pasikeitė. Nebeliko reikšmingų ritualų, o svarbiausia – legendinių žmonių. Džiazuomenės. Koncertų visada bus kas ateis pasiklausyti, bet vargu ar beatsiras toji aura, toji bohema, kuri lydėjo šį festivalį.

JELENA ŠALAJ

Haptinis vizualumas ir privati erdvė

Gimus vaikams ėmiau juos fotografuoti – kad neišprotėčiau. Tai buvo tarsi būdas sukurti distanciją nuo labai intensyvaus, beveik nepertraukiamo santykio. Kažkuriuo laikotarpiu pardaviau visus skaitmeninius fotoaparatus ir sąmoningai likau vien su juostiniu. Dariau tai intuityviai, bet man buvo absoliučiai aišku, kad čia man reikalinga būtent juosta.

-gk-

Ginklai ir mūzos

Žinia, kad Ukrainoje nužudytas režisierius Mantas Kvedaravičius, trinktelėjo visiems. „LRT Plius“ jo atminimui rodė „Mariupolį“ (2016) – neskubriai ir nelygiai judanti kamera, neįprastos kasdienybės poetika liko šio drąsaus ir labai išsilavinusio režisieriaus braižu.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Koliažas iš Šekspyro

Vilniaus mažajame teatre parodytas Uršulės Bartoševičiūtės spektaklis pagal Šekspyro pjesę „Kaip jums patinka“ (vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė). Nors eidama žiūrėti tikėjausi, kad bus daug destrukcijos ir chaoso (pranešime spaudai vis minimas lyties takumas ir kiti verbaliniai griozdai; taip pat prižadėta, kad bus camp stilistikos), teatre teko pripažinti, kad tai vis dėlto Šekspyras…

EGLĖ FRANK

Išsipildžiusios siaubo pasakos

Juodame juodame mieste, juodoje juodoje gatvėje, juodame juodame name, juodoje juodoje laiptinėje, juodame juodame bute, juodame juodame kambaryje gyvena žmogus, kuris sako: „Atiduok širdį!“  Šiurpė „Atiduok širdį!“   Šią šiurpę dažnas sekdavome vaikystėje. Pabaigoje surikus „Atiduok širdį!“, reikėdavo čiupti arčiausiai sėdinčiam vaikui už kaklo. Visi klykdavo. Būdavo juokinga, bet ir labai baisu. Vaikų vaizduotė – laki, jie geba įsijausti į…

ROSANA LUKAUSKAITĖ

Kolektyvinė paslaptis

„Intriga buvo užmegzta beveik tobulai“, – taip būtų galima pasakyti apie Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) vasario 18 d. atidarytą koliažų parodą „Satyrikonas“, kurios autorius pasirinko išlikti neatskleistas. Parodos anotacijoje menininko pasirinkimas neatskleisti savo tapatybės grindžiamas koliažams sukurti panaudota XX a. 3–4 deš. medžiaga – kūriniai tarsi surinkti iš kolektyvinės sąmonės nuotrupų, tuo…