Menai
Voldenas, arba Gyvenimas sapne
Galime pagaliau sugrįžti prie Kristijono Vildžiūno filmo ir atsakyti į klausimą – kam skirtas filmas „Dainos lapei“? Atsakymas paprastas – Voldeno kartos atstovams, pasirinkusiems iš naujo atrasti įvairias dvasingumo formas. Galima samprotauti, kad savo baigtinumo suvokimas turėtų skatinti individus atsigręžti į tradicinę religiją, bet to nėra.
Keletas pasvarstymų apie Juozą Miltinį
Kaip atsirado Miltinio legenda? Kodėl teatre įsigalėjo ypatingas režisieriaus kultas? Kodėl ir kaip jis buvo keleriems metams nušalintas nuo pareigų 1954-aisiais? Kaip klostėsi jo santykiai su Lietuvai ir kultūrai vadovaujančiais asmenimis bei organizacijomis? Kyla ir dar daug kitų klausimų, į kuriuos norint atsakyti reikėtų panirti ne tik į teatro archyvus.
Kapsulė
Metodologinis šio rašinio pagrindas – britų feministės, kino studijų profesorės Annettės Kuhn knyga „Šeimos paslaptys: vaizduotės ir atminties dokumentai“ (Family Secrets: Acts of Memory and Imagination, 2002). Joje autorė analizuoja savo šeimos albumo fotografijas jungdama asmeninę perspektyvą su kolektyvine.
Iš bloknoto (29)
Kur kas sudėtingiau šiandien kalbėti apie teatrą, kuris kuo daugiau stengiasi būti aktualus, tuo labiau prieš savo valią tolsta nuo gyvenimo. O gal gyvenimas nuo jo tolsta? Ko gero, vienintelis atvejis, kai buvo pataikyta į dešimtuką, – akiplėšiškai drąsus jau išgarsintas Oskaro Koršunovo antiputiniškas performansas Vengrijoje.
Garso šešėliai ir šviesos ritmai
Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje atidaryta lietuvių menininkės scenografės Renatos Valčik ir japonų menininko kompozitoriaus, perkusininko Tomoo Nagai paroda-instaliacija „The Shadow of Notes“ („Garso šešėlis“). Paroda veiks iki rugpjūčio pabaigos.
Vėros režisuotas pasaulis
Veronikos Šleivytės fotografiją, kurioje ji skaito laikraštį šalia besideginančios, vos pradėjusios bręsti mergaitės, įsikėliau į feisbuką prieš šešerius metus. Abi nuotraukoje pozuoja nuogos, kaip vėliau perskaičiau viename iš straipsnių apie fotomenininkę, kadras – surežisuotas, o mergaitė – Vėros giminaitė. Nuotrauka man priminė vaikystės vasaras – prosenelio kaime nuogos pievoje degindavomės su teta ir pusseserėmis. Taip pat atspindėjo…
Gervių filmai ir popkultūros naktis
Poetus „Kultūros naktyje“ įdarbina, kai kurie spėja sulakstyti net per 2–3 skaitymus. Laukdama savo eilės buvusiame „Amadeus“ bare prie Filharmonijos, galvoju, reiktų užsukti į Rotušę, gal rasiu kolegų (renginio laikas neaiškus, bet jei ieškočiau telefone, sugaiščiau). Nutrepsenu, o lauko scenoje plyšauja dainuotojai.
Sparnuotoji
…keramikė K. Alšauskienė turi sparnus, nes juk nerengtų tokios parodos: ji pati pripažįsta, kad nesislapsto – kalba apie save, savo patirtį, svajones, buitį ir būtį. Taip, parodoje dominuoja paukščiai, tarp jų – didelio formato aristokratiška gervė, mįsles užmenantys porcelianiniai kiaušiniai ir… varnos
Iš bloknoto (28)
Liūdnas pavasaris tęsiasi. Žinios iš karo lauko, tikriau, laukų, tebegriūva gąsdindamos ir stebindamos. O čia – koncertai, premjeros, šokio ir lėlių teatrų festivaliai, kurių didžiuma uždirbtas lėšas ar dalį jų aukoja kovojančiai Ukrainai. Vilniaus gatvėse vis daugiau užsieniečių, vis dažniau girdi rusų kalbą. Taip, nes nemaža dalis Ukrainos pabėgėlių yra rusakalbiai arba tiesiog rusai, kurie Ukrainą laiko savo tėvyne.…
Šokio pavasaris
„Naujojo Baltijos šokio“ festivalis tapo pavasario pranašu – gaivališku, įsiveržusiu į teatrų sales po dvejus metus trukusio pandeminio sąstingio. Vadovaujamas Gintarės Masteikaitės, trinktelėjo kokybišku turiniu, kovo paskutinę savaitę nunešęs visiems mentalinius stogus atidarymo spektakliu – Dimitrio Papaioannou „Transverse Orientation“. Ar gali būti per daug grožio, per daug tobulumo? Turbūt gali, nes, ieškodamas priekabių ir jų neradęs, kaip didžiausią minusą įvardini…
