MenaiMuzika
Koncerto magija tikrai egzistuoja
Nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatai sesuo ir brolis LORA (smuikas) ir ARNAS (violončelė) KMIELIAUSKAI, pavilioti naujų atlikimo ir išraiškos galimybių, prieš porą metų suformavo Lietuvoje nematytą reiškinį – „Twenty Fingers Duo“, rengiantį ryškius intensyvaus skambesio pasirodymus, keičiančius garsą, tylą bei erdvę ir leidžiančius iš naujo pažinti šiuos klasikinius instrumentus. Šiandien duetas klausytojams dovanoja dar vieną naują muzikinę patirtį –…
Šizofonija prieš l’objet sonore: garso peizažai ir kūrybinė laisvė
Garso peizažo sąvoka plėtojosi pastaruosius 20 metų. Tiksliau, tai daugiau terminas nei sąvoka, nes „garso peizažas“ apima ne tik skirtingų tipų darbus bei akustines sistemas, bet ir antagonistines sąryšio tarp meno ir gyvenimo koncepcijas.
Meat is Murder, arba Kaip išmėsinėti mėsos nevalgantį?
Ką pamanytumėte dainoje išgirdę tokią eilutę: „Išmokykite savo vaikus atpažinti ir neapkęsti propagandos, perfiltruotos negyvų konformistinės žiniasklaidos ešelonų.“
Turininga Tomo Rosenthalio rutina
Tomas Rosenthalis „kiek per protingas, kad būtų kvailys, / pernelyg laisvas taisyklei, / per vėlyvas, kad būtų paukštis, / kiek pasiklydęs, kad būtų kartografas“.
In memoriam klasikinei muzikai. Bet ar iš tiesų?
Ar esate girdėję skambant istoriją? Ir ne tik pasakojimą apie meilės ir ilgesio kankinamą jaunąją madam Baterflai, ironiškų likimo posūkių kupiną bohemiečių gyvenimą ar vaikystės paslaptimi dvelkiančią Spragtuko ir Klaros draugystę. Pasakojimą apie ištisus šimtmečius, žmones – tikrus ir išgalvotus, karus ne tik fronte, bet ir už nuleistų dvaro buduarų užuolaidų, jaudinančias meilės istorijas ir paprastų žmonių kasdienius darbus, antikos…
Friedricho Nietzschės muzikos dvasia
1858 m., būdamas 14 metų, niekur nepublikuotame rašinyje „Apie muziką“ („Über Musik“) Friedrichas Nietzsche rašė: „Dievas davė mums muziką…
Kauno džiazai
Klimato atšilimo / atšalimo tendencijos yra tokios: po gana šiltos žiemos pavasaris būna ilgas ir šaltas. Iki „Kauno Jazz“. Pirmąją tarptautinio džiazo festivalio dieną visada smagiai atšyla, žmonės ima voliotis skveruose ant pievelių, nes kaipgi kitaip: nejau klausysiesi džiazo rimta savivaldybės tarnautojo mina, kaskart pajudindamas juodo lakuoto bato nosį. Taigi todėl ir atšyla, nes šiluma – tai laisvė, kai nebevaržo…
Visada stengiausi tave išklausyti
Klausant Wolfgango Rihmo (g. 1952) muzikos apninka dvejopos mintys. Kartais atrodo, kad kompozitoriaus stilius perdėm įmantrus, taip pat kad jo muzika apeliuoja į klausytojui patogią, seną, bet gają vokiečių romantizmo paradigmą. Sėdėdamas salėje tarsi esi nuolat verčiamas pasiduoti flirtui su kultūrine praeitimi. Jautiesi vedžiojamas už nosies; panašu į tai, ką Frankfurto mokyklos sociologai vadino klaidinga sąmone, – muzika atrodo tyčiomis…
Betoninė triušių širdis plaka kaip mirtis*
RAMŪNAS LIUTKEVIČIUS Betoniniai triušiai. III. Kompaktinė plokštelė. V.: Vario burnos, 2012. Lietuvoje būta bardų: romūs ir meilūs, svajingu žvilgsniu, nuoširdumu ir keliais akordais pakerintys publiką, turinčią teisę taip pat meiliai šypsotis.
And no one kills the children anymore
MARIUS PLEČKAITIS Laisva muzikinė refleksija Music is the face of a god („Muzika yra dievo veidas“), – byloja Johno Frusciantės citata vieno draugo feisbuke. „Poezija yra amžina, amžinybė yra supoetinta“, – byloja vienos andergraundinės lietuvių grupės dainos tekstas.
