Turiu tokią ydą. Labai mėgstu kino teatre užsikelti kojas ant kėdės priešais. Nieko blogo nenoriu, nei dėmesio man trūksta, nei esu iš prigimties skandalistė, man tiesiog dvidešimt. Tiesiog norisi, ir viskas. Bet būtų keista, jeigu kokia keturiasdešimties su trupučiu moteris išsidrėbtų kėdėje ir gražiai sukryžiuotų porą normalių batelių ten, kur paprastai būna žmogaus galva. Nebūtų labai gražu. Tai damai…

Kino salėse rudenį pasitiko nesuvaidinti pasakojimai, kurie atkeliavo kartu su Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu. Dokumentika…

Į premjerą ėjau be jokio išankstinio pasiruošimo, domėjimosi, recenzijų skaitymo, simpatijų, antipatijų; nemėgstu kino kaip kolektyvinio meno. Neiti negalėjau, nes tokia jau tema – vienalytė meilė, skelbė anonsai. Pradėjusi žiūrėti susijaudinau, kad galbūt filmas apie santykius ir konfliktas vyks tarp ekstraversijos (Austė) ir intraversijos (Sangailė); tačiau ne, ne apie santykius. Puikiausia, kad ir ne apie homoseksualumą, nors to ir labai…

Jei kas nors šiuo metu atostogautų ar kokiais kitais reikalais būtų užsukęs į Lisaboną, eidamas kuria nors gatve, tarkime, Avenida da India, būtinai išvystų milžinišką plakatą, kuriame vaizduojamas atlekiantis į žvelgiantįjį – šiuo atveju ir į fotografuojantįjį – dramblys. Susigundęs vaizdu ir priartėjęs, sužinotų, kad tai plakatas, kviečiantis į Sebastião Salgado fotografijų parodą „Genesis“, vykstančią šalimais esančioje Cordoaria Nacional galerijoje.…

„Pamirštų sapnų urvas“ (Cave of Forgotten Dreams, 2010) yra vienas unikaliausių Wernerio Herzogo darbų, ir tai ne vien režisieriaus meistriškumo nuopelnas. Tokį statusą kūriniui laiduoja…

Festivalį pagal atidarymo filmą pažinsi, sako liaudies išmintis. „Kino pavasario“ organizatoriai į tą išmintį įsiklausė ir atidarė festivalį charakteringai – Xavier Dolano filmu „Mamytė“. Toks pasirinkimas taikliai atspindi sėkmingą visos programos balansavimą tarp eksperimento ir kažko lengviau virškinamo. „Mamytė“ apskritai yra filmas-žvaigždė, nors dalis jo spindesio kyla ne iš paties filmo, o iš jaunojo kanadiečio Xavier Dolano asmenybės. Šis režisierius…

Nuolat akcentuojama, kad „Leviatanas“ – tai dabartinės Rusijos valdžios kritika. Būtų juokinga tai neigti, nes filme gausu dabartinės Rusijos realijų. Įdomu, kad ir pati Rusijos valdžia atvirai suvokia šį filmą kaip kritinį išpuolį prieš save. Kultūros ministras tiesiai pareiškė, kad filmai, kurie apspjaudo dabartinę valdžią ir yra persmelkti beprasmybės, ateityje neturi būti finansuojami valstybės – esą tai žeidžia mokesčių mokėtojų…

Vieną šaltą pirmadienio vakarą (sausio 19 d.) gan neįprastai pasivaikščiojau po Vilnių – kartu su dar 200–300 žmonių. Ne, tai nebuvo eitynės su politine potekste, prasidėjusios mitingu prie Seimo. Pastaraisiais metais kaip varnų pulkai danguje virš Šv. Jonų bažnyčios pasklinda keliašimtinės grupės smalsių žmonių ir tyrinėja miestą. Ieško to, ko dažnai nesimato plika akimi. Čia ir buvo vienas iš tų…

Ne visi filmai, apie kuriuos kalba pažįstami ir nepažįstami žmonės, verti jūsų laiko. Tačiau Davido Fincherio filmai visada būna tokie aktualūs, kad bet koks bandymas išvengti kalbų ar minčių apie naujausią jo darbą sutriuškinamas. Niekas negalės paneigti, kad po Jeano-Luco Godard’o „Sudie, kalba“ lieka vidinė suirutė, kuri, žingsniuojant iš salės, o galiausiai patekus į šaltą žiemos orą, ima šiek tiek…

Atrodo, kad Merfio dėsnis, skelbiantis, jog visa, kas gali nutikti blogo, būtinai nutiks, nors pirmiausia taikomas negyviems daiktams ar reiškiniams, puikiai veikia ir gyvuosius. Ir joks apsaugantysis programavimas šiuo atveju padėti negali, juo labiau kad bet kuri šiam dėsniui taikoma apsaugančiojo dizaino (angl. defensive design) forma pirmiausia yra skirta apsisaugoti nuo nenumatytų atvejų. Ilgai laukto Christopherio Nolano filmo „Tarp žvaigždžių“…