Šarūnas Bartas kine kaip režisierius debiutavo sulaukęs vos kiek daugiau nei dvidešimties – 1985 metais kartu su Valdu Navasaičiu sukūrė dokumentinį filmą „Tofolarija“. Po metų debiutavo kaip aktorius…

Festivalio tema šių metų „Kino pavasaris“ pasirinko spalvingą, spontanišką ir niekad nepabostantį emocijų pasaulį. Kiekvienas bent kiek atidesnis žiūrovas galėjo pastebėti, kad emocionalių filmų repertuare išties nestinga.

„Kino pavasaris“. Pati negaliu patikėti, kad rašau įspūdžius apie kiną, kurio nekenčiu. O nekenčiu kaip tik dėl to, kad kiekvienas apsišaukėlis šiandien gali skelbtis sinefilu ir dalintis didžiai reikšminga nuomone apie vieną ar kitą filmą (kurio niekada nepastatytų net savo makaulėje). Vaikščiojimas į festivalio (kuriuo apskritai esu labai patenkinta) seansus neapsiėjo be priverstinio pokalbių nugirdimo viešajame transporte. Kaip aš nekenčiu…

Abu naujieji filmai apie kompiuterių apgautus žmones remiasi daugeliu ankstesnių filmų. Vienas autoritetingiausių išlieka Stanley Kubricko filmas „2001 metų kosminė odisėja“ (1968), davęs pradžią daugeliui…

Vis dažniau esu priversta galvoti, ką šiandien reiškia būti politiškam. Akivaizdu, kad nebūtinai stovėti ant bačkos ir skanduoti proklamacijas. Arba visą parą dalintis aktyvizmo informacija feisbuke. Tai reiškia viso labo reikiamu laiku pasakyti reikiamus sakinius. Net nebūtinai skambius ir griebiančius už širdies. Filmas „Aš už tave pakalbėsiu“ (rež. Maxi Dejoie ir Virginija Vareikytė) hipsteriškas blogąja prasme: šiukštu nieko neužgaukime, neteiskime,…

Jeigu kinas liautųsi kalbėjęs apie amžinas temas, veikiausiai pasirašytų mirties nuosprendį sau pačiam. Viena tokių temų yra pati mirtis, neretai atsidurianti greta meilės – kaip jos palydovė, sąjungininkė arba didžiausia priešė. Šiųmetinė „Scanorama“ dar kartą įtikina, kad stebėti meilės ir mirties susitikimą vis nepabosta, o netgi pasirodžius nuobodulio šešėliui ima ir nutinka kažkas nauja, netikėta, nematyta. Taip nepaliaujamai sukasi geismo…

Išėję iš naujausio Šarūno Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ premjeros su draugu sugalvojome naują žaidimą. Pavadinome jį „Bartu“. Kaip žaidžiamas „Bartas“? Reikia dviejų žmonių. Žaidėjai turi pasiskirstyti, kas bus Bartas, o kas ne Bartas. Žaidėjas ne Bartas užduoda žaidėjui Bartui įvairiausius klausimus: „kaip tu laikaisi?“, „ką tu manai apie tą ir tą?“, „kas dabar bus?“ ir pan. Į visus šiuos…

  Turiu tokią ydą. Labai mėgstu kino teatre užsikelti kojas ant kėdės priešais. Nieko blogo nenoriu, nei dėmesio man trūksta, nei esu iš prigimties skandalistė, man tiesiog dvidešimt. Tiesiog norisi, ir viskas. Bet būtų keista, jeigu kokia keturiasdešimties su trupučiu moteris išsidrėbtų kėdėje ir gražiai sukryžiuotų porą normalių batelių ten, kur paprastai būna žmogaus galva. Nebūtų labai gražu. Tai damai…

Kino salėse rudenį pasitiko nesuvaidinti pasakojimai, kurie atkeliavo kartu su Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu. Dokumentika…

Į premjerą ėjau be jokio išankstinio pasiruošimo, domėjimosi, recenzijų skaitymo, simpatijų, antipatijų; nemėgstu kino kaip kolektyvinio meno. Neiti negalėjau, nes tokia jau tema – vienalytė meilė, skelbė anonsai. Pradėjusi žiūrėti susijaudinau, kad galbūt filmas apie santykius ir konfliktas vyks tarp ekstraversijos (Austė) ir intraversijos (Sangailė); tačiau ne, ne apie santykius. Puikiausia, kad ir ne apie homoseksualumą, nors to ir labai…