MenaiKinas
Naujų vėjų belaukiant
„Kino pavasario“ atidarymo filmas „Ji“ („Elle“), pasak renginio organizatorės, išrinktas vieningai visos komandos, buvo pristatytas vienos jos narės – ji kaip mokinukams paaiškino, kaip visi turėsią suprasti Verhoeveną, ir su pasidygėjimu palinkėjo skanių spragėsių. Šį kartą šalia jų niekas nevalgė, kitaip nei prieš keletą metų, kai per „Kino pavasarį“, žiūrint kažkokį skandinavų šedevrą, tyliausiu ir subtiliausiu momentu, kai herojus buvo…
„Traukinių žymėjimas 2“: rinkis gyvenimą, rinkis nostalgiją
But when ye come back oot ay Waverley Station eftir being away fir a bit, ye think: Hi, this isnae bad.
Egzistencinių klausimų kinas
Berlyno kino festivalis, kasmet vis sunkiau pritraukiantis didžiuosius vardus, vis įdomesnis darosi ne dėl didelių premjerų, bet dėl mažesnių eksperimentinių filmų. Programose „Panorama“ ir „Forumas“, į kurias surinkti būtent tokie filmai, visuomet daug juokingų nepavykusių projektų ir pretenzingų bandymų reformuoti kiną kaip mediją, bet taip pat galima rasti talentingų kūrėjų darbų. Čia neturiu tikslo apžvelgti vienam žmogui neaprėpiamą medžiagą, bet…
Odė menininkams ir autobusų vairuotojams
„Tai tik žodžiai“, – apie savo poeziją sako autobuso vairuotojas Patersonas (akt. Adam Driver), gyvenantis Patersono mieste. Su tokia nuomone nesinori sutikti, bet griežtai prieštarauti irgi būtų sunku. Patersono užrašų knygutė iš tikrųjų tėra pripildyta žodžių – tokių, kurių jis nenori išleisti, tokių, kurie platesniam pasauliui neturi jokios įtakos. Bet juose, kaip ir bet kokioje vykusioje poezijoje, slypi gerokai daugiau…
Dalys, tarnaujančios visumai, ir visuma, veikianti dalis
Apibūdinti pirmąjį pilnametražį Linos Lužytės filmą galima jos debiuto pavadinimu – „Jau puiku, tik dar šiek tiek“. Na, „puiku“ sakyti gal būtų per drąsu, bet „Amžinai kartu“ yra įdomesnis, relevantiškesnis ir gyvesnis negu visos 2016-ųjų antrosios pusės lietuvių kino premjeros (išskyrus nebent Giedrės Žickytės „Aš čia tik svečias“). Daktarė (akt. Gabija Jaraminaitė) su vyru kaskadininku (akt. Dainius Gavenonis) augina dukrą…
Koučingas
Į spektaklio „Pirmapradis“ premjerą Nacionaliniame dramos teatre labai norėjau, nes apie Karolinos Žernytės teatrą esu girdėjusi, tačiau dar niekada jame nebuvau. Pranešimas spaudai skelbė, kad spektaklis sukurtas pagal šveicarų psichiatro, analitinės psichologijos kūrėjo Carlo Gustavo Jungo biografiją ir idėjas. O, pagalvojau, tai bent – turbūt pasidomėjo angliškais ir vokiškais šaltiniais, čia ne juokas. Suvokiau, kad einu į koučingui artimą scenos…
Kaip praeitį paversti atviruku
Kodėl kinas taip dažnai žvelgia į praeitį? Kodėl į praeitį, nebūtinai labai tolimą, taip dažnai nukelia melodramos, trileriai ar šeimos dramos? Paprasčiausias atsakymas turbūt yra patogumas – nesuskaičiuojama daugybė klasikinių filmų istorijų subliūkštų, į juos įterpus šiuolaikines technologijas. Pavyzdžiui, siaubo filmuose, net jeigu jų veiksmas vyksta šiame amžiuje, dėl vienokių ar kitokių aplinkybių mobilusis ryšys dažniausiai dingsta. Tačiau yra ir…
Taisykles nustato tikrovė
Šiandien dažnai sakoma, kad menas keičia tikrovę. Meno gebėjimas perkurti, atnaujinti tikrovės sluoksnius mūsų nestebina; nustebinti gali nebent supratimas, kad taip buvo ne visada. Tiek, kiek meno statusas priklauso nuo vyraujančio politinio režimo, jo kūrimo taisykles diktuoja esama tikrovė. O tikrovės taisykles diktuoja ne kas kita, kaip pats režimas. Tokią meno būklę atskleidžia socialistinio realizmo gyvavimo laikas. Šį laiką itin…
Kodėl užduoti klausimą neužtenka
Kalbant apie autorinį kiną nėra nieko populiaresnio, kaip sakyti, kad filmas neduoda atsakymų, bet užduoda klausimus. Žavi mintis. Deja, dažniau ji slepia ne filosofinius pasvarstymus, o nesugebėjimą tvirtai pasukti kuria nors kryptimi ir atsainų pasirinktų temų nagrinėjimą. Igno Miškinio „Karalių pamaina“ yra būtent tokia: kartais neapsisprendusi, kartais šaržuota ir perdėtai kategoriška, o dažniausiai viskas kartu. Pareigūnas Kastytis (akt. Vainius Sodeika)…
Nepatogūs maršrutai
Per kino festivalius tenka nusibrėžti savo maršrutą, dažnai trumpesnį ir siauresnį, nei norėtųsi. Šįkart – tarp „Pasakos“, „Skalvijos“ ir „Multikino“, tarp darbo valandų ir tų, kurias galiu leisti savo nuožiūra…
