NARIUS KAIRYS Šio teksto pavadinimas gali jus šiek tiek suklaidinti: apie banginius Marco Forsterio filme „Pasaulinis karas Z“ (2013) nieko nekalbama. Viskas daug paprasčiau. Kaip ir pridera apokalipsės kino žanrui (už išsamią tokio kino filosofinę analizę ačiū Nerijui Mileriui

AURELIJA AUŠKALNYTĖ Pasaulis, o gal tik jo moterys jau kuris laikas žavisi didvyriu ir svajokliu aktoriumi Ryanu Goslingu. Koks jis ten aktorius – veikiau nuolatinis sapnų lankytojas, kurio atvaizdas dieną susiformuoja iš debesų kupolų, o naktį – iš žvaigždžių konglomeratų, veikiau balsas, kurį nugirdai šnabždant paslaptis, veikiau kvapas, kuris dvelkia į tave netgi Vilniuje – būtent Vilniuje.

Prieš 10 metų kino ekranuose pasirodė nepamirštamoji rusų režisieriaus ANDREJAUS ZVIAGINCEVO (g. 1964) vaidybinė drama „Sugrįžimas“ (Возврощение, 2003). Siūlome archyvinį amerikiečių režisieriaus ir scenaristo Erico Easono pokalbį su A. Zviagincevu apie šio filmo genezę ir kūrimo procesą.

ERNESTAS JANČEKAS Apmąstydamas, kaip kine parodomas subjektyvumas ir objektyvumas, Gilles’is Deleuze’as atkreipia dėmesį, kad ši problema nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pradžių.

AURELIJA AUŠKALNYTĖ Nori to ar nenori, šiuolaikinis žmogus nuolat yra viena koja pasauly, o kita – kokiam nors pusiau pasauly, pavyzdžiui, objektyve – nepastebimos vaizdo kameros saugo teritoriją, pro kurią jis eina namo ir į darbą, vasarą turistai įamžina jo siluetą, kaip tyčia kertantį Katedros aikštę

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Į atminties užkaborius dar nespėjus nugrimzti lietuviškos Luko ir Auroros istorijos vaizdiniams, Šiuolaikinio meno centras ilgai laukto pavasario pagaliau sulaukusius kino žiūrėtojus pakvietė susipažinti su kitos Auroros, šįkart portugališka, istorija.

AURELIJA AUŠKALNYTĖ Mano draugai skundžiasi, kad užkrėčiau juos kino snobizmu ir jie nebegali ramiai žiūrėti filmų, ypač prastų filmų. Palikę pirmykštį būvį, jie privalo būti sąmoningais žiūrovais, aktyviais kino įvykio dalyviais, konstruojančiais ir perkonstruojančiais jo turinį.

AURELIJA AUŠKALNYTĖ Už nugaros – naktis ir dirbtinės žvaigždės, Slavojus Žižekas sėdi valtyje, aplink ją plūduriuoja lavonai. „Kodėl aš dabar sėdžiu šitoj valty vidury Atlanto vandenyno?“ – klausia jis. Ogi tai Sophie Fiennes, filmo režisierė, jau antrą kartą palydi filosofą žvaigždę į didįjį ekraną.

EUGENIJUS ŽMUIDA Quentino Tarantino „Ištrūkęs Džango“ (Django Unchained, 2012) prasideda nakties vaizdu ir naktį nutinkančiais fantastiniais įvykiais – patartina filmą suvokti kaip metaforą ir skaityti sapno kodu, nes tokių įvykių, kokie vyksta, priimti už gryną pinigą, žinoma, negalima.