Prieš gerą savaitę iškrito atskilusi pusė danties. Su kąsniu burnoje staiga pajutau kažką kietą, lyg mažą akmenuką ar dar kažką, turėjau vilties, kad dar kažką, ne dantį, kurie skilti ir kristi pradėjo gal prieš dvidešimt metų. Deja – dantis, su kiekvienu prisimenu kadais, žalioje jaunystėje, matytą filmą „Legenda apie Narajamą“ (be dantų likusius senolius išveždavo į Narajamos kalną, dantys buvo…

Kaip elgiasi karštinės kamuojamas žmogus? Atsigula į lovą, šaukiasi gydytojų, blaškosi po savo šešių kvadratinių metrų pusrūsį? O gal sėdasi į savo geltoną taksi automobilį, užkuria variklį, įjungia skaitiklį, paleidžia Bernardo Herrmanno paskutinį filmui kurtą garso takelį ir išjuda į naktines nei miegančio, nei būdraujančio Niujorko, miesto somnambulo, gatves? Taip, šis žmogus galėtų taip pasielgti, ypač jei jis yra filmo…

Vasara kino teatre – pavojinga. Jeigu neužspringai „Transformeriais“, netyčiom atsidursi privalomosiose vasarinėse komedijose ir miuzikluose. Rugpjūtį Lietuvos kino teatrus pasieks potenciali šio fenomeno atsvara – Hosseino Amini režisūrinis debiutas „Apsimetėlis, sukčius ir dama“ (The Two Faces of January). Kino mėgėjams Amini žinomas kaip gabus scenaristas, išgarsėjęs kultiniu 2011 m. filmu su Ryanu Goslingu „Važiuok“. Paskui buvo ne toks sėkmingas „Snieguolė…

Filmo „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ pabaigoje rašoma, kad šis filmas buvo įkvėptas austrų rašytojo Stefano Zweigo gyvenimo ir kūrybos. Su Zweigu susipažinau ganėtinai anksti; namų bibliotekoje dūlėjo „Širdies nerimo“ ir „Vakarykščio pasaulio“ egzemplioriai. Labiausiai prisimenu „Vakarykštį pasaulį“: „vakarykštę“ Austriją, pietus sekmadieniais, prašmatnų porcelianą, senas šokoladines, nerašytas buržuazinio gyvenimo taisykles, nediskutuotinas gyvenimo trajektorijas – ir 1914 metus, kai šios struktūros buvo sugriautos…

Dauguma kalbėtojų apie Larso von Triero „Nimfomanę“ skuba pabrėžti – tai nėra pornografinis filmas. Viena vertus, kur buvęs, kur nebuvęs tose kalbose šmėsteli nusivylimas, kita vertus, vaikiška nuostata – suprask, jeigu tai būtų pornografinis filmas, mes apie jį nekalbėtume, net jeigu tai būtų neįtikėtinai geras pornografinis filmas. Mat pornografija, pagal apibrėžimą, turėtų kelti žiūrinčiajam susijaudinimą. Kaip rašytų recenziją toks sujaudintasis,…

1968 metais Europoje kaktomuša susidūrė dvi priešingos mąstymo kryptys, kurių vienintelis panašumas buvo brutalios

Teodoras (akt. Joaquin Phoenix) kasdien rašo laiškus. Meilės prisipažinimus, atsiprašymus, pasveikinimus. Ne savo, o kitų mylimiesiems. Jis dirba spalvingai dekoruotoje kontoroje ir visądien ieško tinkamų žodžių kitų žmonių jausmams išreikšti. Tokia jo profesija. Pabaigęs darbus Teodoras susilieja su milžiniška netolimos ateities Los Andželo žmonių minia ir, įsikišęs mažą ausinytę, bendrauja su virtualiu asistentu: tikrina paštą, žiūri nuotraukas, klausosi melancholiškos muzikos.…

Pagaliau ir į mūsų kraštus atkeliavo pavasaris – katinai po langais vis dažniau kalbina vienas kitą suglaudę kaktas, anksti rytais senukai išeina pasivaikščioti palei upę, nuogi medžiai siuvasi drabužius pas visokius ten medžių dizainerius, o paaugliai paauglinasi tiesiog troleibusų stotelėse. Visiems jau įprasta, kad pavasariniai vėjai į Vilnių kiekvienais metais atpučia ir vieną respektabiliausių Lietuvoje filmų fiestų – „Kino pavasarį“.…

Pokomunistinį laiką Marius Ivaškevičius praleido miegodamas – tik ne giliojoje, o REM fazėje, nes intensyviai sapnavo. Ivaškevičiaus sapnai buvo ryškūs, mįslingi, kartais grėsmingi, bet nekošmariški; niekada – rožiniai. Dar vienas ypatingas jų bruožas – tai buvo, jei taip galima vadinti, aktualūs sapnai. Lietuvos tapatybės pradmenys, senovės baltai ar Mindaugas sapnuoti pirmojo nepriklausomo dešimtmečio apsakymuose ir romanuose, vėliau sapnuose įsikūrė mūsų…