Geros kokybės kinui, reikia pripažinti, retai kada pavyksta išvengti egzistencinės dimensijos apmąstymo. Įsižiūrėjimas, įsiklausymas kviečia į susitikimą su komplikuota žmogaus būkle arba, kaip žiūrovui sako šių metų „Scanorama“, į akistatą su savimi pačiu. Kai kam ši akistata prasidėjo nuo Theodoro Angelopoulo retrospektyvos, poetiško, šaltomis spalvomis nutapyto „Peizažo rūke“ (1988). Kino oniriškumas išsiskleidžia kaip bet kokių pretenzijų į realybę įveika, laiko…

Ką jau ką, bet aistras Igno Jonyno „Lošėjas“ tikrai kelia. Vieniems tai yra pirmas pagaliau nelietuviškas lietuvių filmas, kitiems – erzinantis jų didžiųjų lūkesčių neišsipildymas. Pavyzdžiui, Vytautas Vyšniauskas praeitame „Šiaurės Atėnų“ numeryje skundžiasi, esą filmas nei per daug intelektualus, nei pakankamai naivus, o kas baisiausia – buvo reklamuotas. Tegul mergaitė tyliai sau sėdi ir šypsosi, tik pamatęs jos kuklų žandų…

Keturi filosofijos studentai sykį nuėjo į itin išreklamuoto filmo premjerą. Vietoj kukurūzų spragėsių atsinešė puodą pusmetį keptų aspiracijų ir lūkesčių, pagardintų šlakeliu jaudinančio nekantrumo. Jaudulys visą filmą vis didesniais dygsniais augo, tačiau pasiekęs kulminaciją…   Pradėkime nuo pradžių: jeigu norite profesionalo įvertinimo, toliau galite nebeskaityti. Jeigu jums įdomus būtent žiūrovo kritinis požiūris, kuriame atsiribojama nuo kategorijų „man patinka“ ir „man…

Prieš gerą savaitę iškrito atskilusi pusė danties. Su kąsniu burnoje staiga pajutau kažką kietą, lyg mažą akmenuką ar dar kažką, turėjau vilties, kad dar kažką, ne dantį, kurie skilti ir kristi pradėjo gal prieš dvidešimt metų. Deja – dantis, su kiekvienu prisimenu kadais, žalioje jaunystėje, matytą filmą „Legenda apie Narajamą“ (be dantų likusius senolius išveždavo į Narajamos kalną, dantys buvo…

Kaip elgiasi karštinės kamuojamas žmogus? Atsigula į lovą, šaukiasi gydytojų, blaškosi po savo šešių kvadratinių metrų pusrūsį? O gal sėdasi į savo geltoną taksi automobilį, užkuria variklį, įjungia skaitiklį, paleidžia Bernardo Herrmanno paskutinį filmui kurtą garso takelį ir išjuda į naktines nei miegančio, nei būdraujančio Niujorko, miesto somnambulo, gatves? Taip, šis žmogus galėtų taip pasielgti, ypač jei jis yra filmo…

Vasara kino teatre – pavojinga. Jeigu neužspringai „Transformeriais“, netyčiom atsidursi privalomosiose vasarinėse komedijose ir miuzikluose. Rugpjūtį Lietuvos kino teatrus pasieks potenciali šio fenomeno atsvara – Hosseino Amini režisūrinis debiutas „Apsimetėlis, sukčius ir dama“ (The Two Faces of January). Kino mėgėjams Amini žinomas kaip gabus scenaristas, išgarsėjęs kultiniu 2011 m. filmu su Ryanu Goslingu „Važiuok“. Paskui buvo ne toks sėkmingas „Snieguolė…

Filmo „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ pabaigoje rašoma, kad šis filmas buvo įkvėptas austrų rašytojo Stefano Zweigo gyvenimo ir kūrybos. Su Zweigu susipažinau ganėtinai anksti; namų bibliotekoje dūlėjo „Širdies nerimo“ ir „Vakarykščio pasaulio“ egzemplioriai. Labiausiai prisimenu „Vakarykštį pasaulį“: „vakarykštę“ Austriją, pietus sekmadieniais, prašmatnų porcelianą, senas šokoladines, nerašytas buržuazinio gyvenimo taisykles, nediskutuotinas gyvenimo trajektorijas – ir 1914 metus, kai šios struktūros buvo sugriautos…

Dauguma kalbėtojų apie Larso von Triero „Nimfomanę“ skuba pabrėžti – tai nėra pornografinis filmas. Viena vertus, kur buvęs, kur nebuvęs tose kalbose šmėsteli nusivylimas, kita vertus, vaikiška nuostata – suprask, jeigu tai būtų pornografinis filmas, mes apie jį nekalbėtume, net jeigu tai būtų neįtikėtinai geras pornografinis filmas. Mat pornografija, pagal apibrėžimą, turėtų kelti žiūrinčiajam susijaudinimą. Kaip rašytų recenziją toks sujaudintasis,…

1968 metais Europoje kaktomuša susidūrė dvi priešingos mąstymo kryptys, kurių vienintelis panašumas buvo brutalios