MenaiDailė
Sūri penkiadienė: dosnūs aukojimai
RIČARDAS ŠILEIKA Reportažas iš meno bienalės „Druskos metamorfozės 2010“ Druskininkų darbadienio septintą ryto valandą prie miesto muziejaus jau rūko oranžinėm snapelinėm galvas pasipuošusi statybininkų trijulė. Už dvidešimt septynių metrų Vilniaus pėsčiųjų alėjoje gėlynus kedena moterys.
Paveikslo mirtis ne ant kryžiaus
JŪRATĖ STAUSKAITĖ Ravint daržus atplaukia mintys. Visai nesusijusios su morkomis (kurių beveik ir nebeliko). Pvz., apie paveikslą.
Tiesiog daiktai
JOLANTA SEREIKAITĖ Šiaulių galerijoje eksponuojama grafikės Kristinos Norvilaitės paroda „Komentarai“. Pripratusieji prie ryškios, dekoratyvios jos grafikos galbūt liks nusivylę, kad nerado abstrakčių rytietiškų arabeskų ir spalvų, tačiau tie, kuriems artima dzenbudizmo filosofija, gėrėsis paprastų, kasdieniškų daiktų kontempliacija.
Kaip pasiekti mėnulį. II dalis
MILDA DAUBARĖ https://baji-live.powerappsportals.com https://baji999.animate.style/ Live Casino Online
Kaip pasiekti mėnulį
MILDA DAUBARĖ https://baji-live.powerappsportals.com https://baji999.animate.style/ Live Casino Online
Laikantis kanono būti individu yra stebuklas
Su tapytoju POVILU RIČARDU VAITIEKŪNU kalbasi Milda Žvirblytė – Gimėte 1940-aisiais. Jūsų vaikystė prabėgo Kauno apylinkėse – Vilijampolėje, tuometiniame darbininkų rajone. Šie du biografijos faktai, atrodytų, turėjo lemti daug pragmatiškesnius pasirinkimus gyvenime. Kas lėmė jūsų apsisprendimą tapti dailininku?
Kazė Zimblytė. Juodas reljefas. 1979
INESA PAVLOVSKAITĖ Abstraktusis menas iš esmės yra nebylys: nei šaukia, nei šnabžda jame koks naratyvas ar jo užuomazga, negirgžda jokios daiktiškojo pasaulio pavidalų sankabos. Bet būtent tada, kai regima tyla įsisąmoninama, ima ryškėti dialogas. Dialogo principas, čiuopiant Kazės Zimblytės „Juodą reljefą“, mano galva, yra pamatinis.
Pasivaikščiojimas Pohuliankoje
MALVINA JELINSKAITĖ Nacionalinėje dailės galerijoje veikia menininko, fotografo, avangardisto Algirdo Šeškaus paroda „Archyvas (Pohulianka)“. Autoriaus pirmoje personalinėje parodoje eksponuojamos 1975–1983 metų fotografijos ir grafika.
Negali įvardinti, ką skauda
DOVILĖ ALEKSANDRAVIČIŪTĖ Kęstučio Grigaliūno paroda / kūrinys „Mirties dienoraščiai“ (2010), eksponuojamas Šiuolaikinio meno centre, gali būti laikomas kelerius pastaruosius metus autoriaus gvildenamų temų apie gyvenimą ir mirtį, individualumą ir prasmę tiek vaizdine, tiek idėjine variacija. Tokių temų nagrinėjimas (netgi panašia forma) nuo septintojo dešimtmečio turbūt geriausiai žinomas iš prancūzų menininko Christiano Boltanski darbų.
Merdinti mirties istorija
ŽIVILĖ JANULEVIČIŪTĖ Eidama per salę išgirdau mažametės mergaitės garsiai skaitomus žodžius: „Sušaudytas, sušaudytas, sušaudytas, sušaudytas. Visi jie sušaudyti.“ Tiesiog paprastas konstatavimas. Įžengiame į mirties kambarį. Į Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščius“. Tačiau mirties tema šiais laikais neturėtų būti taip paprastai konstatuojama. Pasak Philippe’o Arièso, mes stengiamės išstumti ją iš savo gyvenimo neigdami, ignoruodami, bijodami.
