MenaiDailė

Sap­nuo­ti Vil­nių drau­džia­ma

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ Sek­ma­die­nio ry­tą kel­tis pu­sę še­šių – ne­be­ti­kė­jau, kad ka­da gy­ve­ni­me sa­vo no­ru at­lik­siu to­kią be­pro­ty­bę. Ir vis­kas dėl me­no, dva­sios pe­no, kaip kaž­ka­da per „Dvi­ra­čio ži­nias“ pa­reiš­kė kul­tū­ros mi­nist­rą įkū­ni­jan­tis per­so­na­žas

Čia tu­rė­jęs bū­ti pa­va­di­ni­mas dėl ob­jek­ty­vių prie­žas­čių į laik­raš­tį ne­pa­te­ko

Me­no lau­ko ty­ri­mai Lie­tu­vo­je dar nė­ra pla­čiai tai­ko­mi. Ta­čiau jų po tru­pu­tį ban­do im­tis jau­nie­ji moks­li­nin­kai. Vil­niaus uni­ver­si­te­to so­cio­lo­gi­jos stu­den­tai, reng­da­mi pro­jek­tą, skir­tą vi­zu­a­li­nio me­no pa­ro­dų au­di­to­ri­jos bruo­žams, at­li­ko daug įvai­rių ap­klau­sų.

Shaltmira kul­tū­ros pa­raš­tėse

AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ Ne­di­de­lis, net – vi­sai ma­žas kam­ba­rys juo­dai ap­deng­tu sta­lu ir rau­do­no­mis užuo­lai­do­mis. Sta­las, lo­va, daug kny­gų ir pie­ši­mo prie­mo­nių, pie­ši­niai ant sie­nų ir da­žais iš­tep­tos grin­dys – to­kia jau­nos me­ni­nin­kės gy­ve­ni­mo ir dar­bo erd­vė.

Vieno paveikslo iššūkis

Kas nu­tin­ka il­ges­niam lai­kui su­sto­jus prie vie­no pa­veiks­lo? Laks­to žie­žir­bos, ap­ima  nuo­bo­du­lys, smal­su­mas ar įkvė­pi­mas? Gal­vo­je su­ka­si da­tos, pri­si­mi­ni­mai ar is­to­ri­jos? Kū­ry­biš­kas eks­pe­ri­men­tas – vie­no pa­veiks­lo in­ter­pre­ta­ci­jos kon­kur­sas „Dviese su paveikslu“ – skir­tas vi­siems ra­šan­tiems ir ma­tan­tiems.

Me­nas oli­gar­cho sko­niui

AIS­TĖ PAU­LI­NA VIR­BIC­KAI­TĖ Ap­si­lan­ky­mas Pin­ču­ko me­no cen­tre Ki­je­ve Pin­ču­ko me­no cen­tre fo­to­gra­fuo­ti ne­ga­li­ma. Ap­sau­gi­nis da­ly­kiš­kai ap­žiū­ri ran­ki­nes. Ati­duo­dam fo­to­apa­ra­tus (ge­rai, kad te­le­fo­nų ne­at­ima), lipam aukš­tyn. Li­ko dar 5 aukš­tai.

Tarp reportažo ir režisūros

Vy­tau­to Au­gus­ti­no fo­to­gra­fi­jų pa­ro­da Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je VIDAS POŠKUS 1937 me­tais Pa­ry­žiu­je vy­ko tarp­tau­ti­nė pa­ro­da „Me­nas ir tech­ni­ka šian­die­nos pa­sau­ly­je“. Jo­je de­biu­ta­vo lie­tu­vių fo­to­gra­fai – ir ne vie­nas ar ke­li, o vi­sas tuo­me­ti­nis jų žie­das: P. Ba­bic­kas, B. Bu­ra­čas, V. Ga­vė­nas, S. Ko­lu­pai­la, O. Na­ru­še­vi­čius ir ki­ti.

Jei dOCUMENTA (13) pa­dė­tų

BI­RU­TĖ PAN­KŪ­NAI­TĖ Kai pas­ku­ti­nis ki­ta­dos gar­sios ir tur­tin­gos gi­mi­nės pa­li­kuo­nis De­ze­sen­tas ima bo­dė­tis sa­vo lai­ko vi­suo­me­ne, jis su tar­nais įsi­ku­ria ato­kia­me už­mies­čio na­me ir pa­ny­ra į es­te­ti­nius ma­lo­nu­mus. Kū­ri­ny­je „At­virkš­čiai“ (À re­bours), va­di­na­ma­me ro­ma­nu be siu­že­to

Žirmūnų istorija skulptūrose

KRISTINA STANČIENĖ Skulptūros mus nuolat pasitinka ir palydi. Tai ir pakelės kryžiai, ir graudžios kaimo dievdirbių mūkos, ir solidūs paminklai, ir įvairios dekoratyvinės miesto puošmenos…

Kito skonis

Nadia Prigodich – šiuo metu tarp Kijevo ir Vilniaus gyvenanti dailėtyrininkė ir kuratorė. Pirmų vizitų Vilniuje metu ji pasirinko bene greičiausią būdą pažinti svetimos šalies meninį gyvenimą – savarankiškai vartė katalogus ir šiuolaikinei lietuvių dailei skirtus albumus, rastus Nacionalinės dailės galerijos informacijos centre.

Kaip mes ėjome į mugę

Mugės, nesvarbu kokia ji būtų, atveju visuomet prieš akis stojasi Peterio Bruegelio Vyresniojo žanriniai paveikslai, vaizduojantys žemiškojo pasaulio džiaugsmais ir rūpesčiais apniktų žmonių knibždėlynus, kuriuose darosi nebesvarbu – kas ką daro, kas kaip gyvena ir vardan dėl ko tai vyksta.