Įdomus, subtiliai nenusakomas jausmas užėjus į Nacionalinės dailės galerijos salę, kurioje eksponuojami skulptoriaus Mindaugo Navako darbai – štai dėl to, rodos, menininkas ir dirba – savaitėm, mėnesiais, metais, metų metais, – kad taip kas nors kada nors užeitų ir pasijustų kaip priešistoriniam paleolito laike, kur kūriniai, tvyrantys baltoje parodų salėje lyg kokios kosminės fosilijos, (ne)atpažįstami objektai, kuriantys asociacijas. Pirmi žodžiai,…

Kartais nutinka ir taip: atsisėdi parašyti apie parodą, bet galvoje įkyriai sukasi su ja net nesusijęs koks nors nutikimas arba mintys, jau tiek atsiplėšusios nuo matyto vaizdo, kad ieškoti kokių nors sąsajų – beprasmiška. Norisi tik išsitraukti dūdelę ir taip sau pasigroti. Kažkas panašaus atsitiko ir dabar, tik šįkart aiškiai žinau, kas viską taip „permušė“. Love story. Paprasta, nuoširdi ir…

Šiuolaikinio meno madas Europoje jau kurį laiką diktuoja Londonas. Būti pripažintu menininku čia reiškia būti pripažintu menininku visame pasaulyje. Ši taisyklė Londone galioja tiek britams (pvz., Damienas Hirstas, Davidas Hock-ney, Lucianas Freudas, Banksy), tiek užsieniečiams (pvz., amerikietis Dale’as Chihuly, vokiečiai Gerhardas Richteris, Georgas Baselitzas ir Anselmas Kieferis, kolumbietis Fernando Botero, libanietis Marwanas, italas Mauro Perucchetti, rusas Daši Namdakovas). Pavyzdžių sąrašą…

Apie Dariaus Žiūros SWIM Šiuolaikinio meno centre Veidai, žvelgiantys iš nuotraukų, – iškart buvo aišku, kad liudija nekokią istoriją; kažkokie griūvantys grybai skaidrėje ant sienos – žiūrėjau į juos dar nežinodama, nei kas tie grybai, nei kieno veidai, bet viduj viskas buvo kažkaip aišku – kažin koks marginalus pasaulis, paribiai, kažkas, apie ką nelabai galima kalbėti, ir pačių žodžių nedaug,…

Kalbėti apie vyresnės kartos fotomenininkus paprastai yra palyginti lengva. Sutkus, Žvirgždas, Rakauskas, Kunčius ir visas sąrašas jau nutrintų pavardžių, kurias drauge su jų darbais šiandien galima gliaudyti kaip kokias saulėgrąžas, ir viskas ten aišku, viskas jau pasakyta tiek autorių, tiek žiūrovų, tiek visų įmanomų žinovų. Kartais pasiknaisioti Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių sąraše gali būti visai smagu. Susirandi patinkančią pavardę, atsidarai…

Parodoje „Platus kampas. Laiko limitas“ galerijoje „Arka“ mano laikrodis po daug laiko vėl ėmė tiksėti ir netgi skubėti, nors apskritai dažniau atkreipiu dėmesį ne į savo laikrodį, kuris guli numestas kažkur giliai krepšyje, bet į kitų žmonių laikrodžius. Štai Andris Vitolinis kaip tik ir nutapė tokį vieną, parodos plakate rodantį 20 valandų 14 minučių, tarsi tapyti laikrodį nebūtų vienas iš…

Berlyno Neue Nationalgalerie (Naujoji nacionalinė galerija) buvo atidaryta 1968 m. „Naująja“ galerija pavadinta norint atskirti ją nuo rytuose už Berlyno sienos likusios Nacionalinės galerijos ir pabrėžti parodų kryptį – modernus XX a. menas. Šių dviejų Berlyno galerijų tarpusavio santykį galima palyginti su Londono Tate Modern ir Tate Britain galerijomis. Turtingoje galerijos kolekcijoje yra Gerhardo Richterio, Anselmo Kieferio, Ernsto Ludwigo Kirchnerio,…

Galvoju apie parodą. Tai nesibaigiantis šlifavimas ir sprendimų ieškojimas. Net ir tuomet, kai miegi. Kaip visada, galutinė kokybė priklauso nuo suvedimo. Tai ir nulems, kiek paroda bus naivus įvairių meistrysčių montažas ir kiek ji taps vientisu lydiniu. Ši įsivaizduojama struktūra primena monetų lydinį. Tai vienas iš stebuklingu būdu man pavykusių daiktų. Man pačiam jis tapo mitu, apgaubtu nepakartojamumo ir mistikos…

Operatyviai peržvelgus, o tiksliau – netikėtai susidūrus su dailininko Henriko Cipario pasaulio patyrimu, kyla virtinė klausimų apie laiką: ar laikas yra išreiškiamas, ar jį galima matuoti, jausti, liesti, užuosti ir pan.? Prieš tai, kai smalsaus proto čiuptuvai pradės slysti kūrinio paviršiumi iki neišmatuojamų prasmės gelmių, drįstu konstatuoti, kad laikas yra labiausiai tyrinėjamas ir mažiausiai ištirtas, gausiai vaizduojamas, bet išsamiai neatskleistas.…