Pasiekus miego fazę, kai kūnas rengiasi nubusti, aplanko vaizdiniai, kuriuose realūs patyrimai susipina su keisčiausiomis fantazijomis ir nenubudęs protas priverčia kiekvieną kūno ląstelę jausti kito, vidinio, pasaulio virpesius. Sapnuodami tuos vaizdus suvokiame kaip tikrovę, kuri yra klampi, sunkiai paaiškinama ir daugialypė. Panašius jutimus žadina Audronės Petrašiūnaitės raižiniai, eksponuojami muzikalioje erdvėje – Kauno valstybinėje filharmonijoje. Nedidelėje galerijoje jie dalinasi savo istorijomis,…

Grindys. Jas Eglės Vitkutės fotografijoje „Francesco Manetti | Adolf Hitler“ pastebėjau pirmiausiai…

Ko gero, vaikystėje visi esame bandę dėlioti koliažus – skirtingas formas, spalvas, faktūras jungdami į visumą, atspindinčią transformuotą realybę. Koliažo žanras šiuolaikiniame mene nėra populiarus, manau, dėl to, kad jį suvaldyti gana sunku. Visų pirma, kurdamas koliažą, menininkas privalo jausti, kaip plokštumoje išdėlioti pasirinktus elementus, kad jie atgytų, pasakodami naują, iš skirtingų dėmenų sukomponuotą istoriją. Svarbūs išlieka spalviniai sprendimai, kompozicija,…

Tapybą Povilas Ramanauskas suvokia kaip erdvės kūrimą drobėje. Tapant vyksta savianalizės procesas, intuityviai išplaukia prisiminimai ir pasąmonėje glūdintys keisti vaizdiniai. Anot menininko, iš tikrųjų tapyba turėtų būti suvokiama kaip „tarpas“ ar „plyšys“ tarp realaus ir nerealaus. Tapybos raiškos galimybėmis jis neapsiriboja, jį domina tarpdiscipliniškumas, kitos medijos: videomenas, instaliacija, skulptūra, fotografija. Tapybą perkeldamas į tūrinius objektus, kūrėjas akcentuoja šviesos svarbą. Menininkė…

Vilniaus dailės akademijos vidiniame kieme kabo Konstantino Bogdano kūrinys „Lenta“. Joje parašyta: „Dailininkas. Negarsus. Neįvertintas. Užmirštas.“ Prisiminiau šį darbą, pagalvojusi apie menininkę Aliutę Mečys (1943–2013). Įdomu, kiek žmonių, išgirdę šį vardą, pasakytų: „Aš ją žinau.“ Manau, nedaug. Aliutė nėra pamiršta, veikiau ji – neįvertinta, dar neatrasta. Žvarboką penktadienio vakarą Kaune, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, buvo atvertos durys į šios unikalios…

Darbo pradžioje paveikslą aiškinau skirtingai: nuo kasdienio susvetimėjimo, t. y. jausmo, kai esi vienišas tiek šeimoje, tiek visuomenėje; nuo demonų apraiškų savyje iki savęs pasmerkimo, savojo ego praradimo…

Architektūros ritmiškumas, daugiasluoksnės pastatų faktūros, šaltos, laiko tėkmės išblukintos spalvos. Gatvių dūzgesys, vėluojantys autobusai, bildantys traukiniai. It voratinkliai dangų apraizgę kabeliai. Nepažįstami praeiviai su savo anoniminėmis istorijomis. Nuolatinis judėjimas, triukšmas, skuba. Toks miesto vaizdinys išnyra mano vaizduotėje. Gimiau, augau ir vis dar keliauju tomis pačiomis miesto gatvėmis, kai noriu pasislėpti – slenku pažįstamais skersgatviais ar, pasiilgusi gamtos, neskubėdama pereinu parku,…

Milijono vertas viktorinos klausimas: ką bendro turi Rembrandtas ir Bugatti? Tikriausiai ne vienas nežinantysis uždavė šį klausimą, pamatęs didelę iškabą su šiais dviem vardais ant gražiausios senojo Berlyno meno erdvės – Senosios nacionalinės galerijos – pastato. Dauguma tikriausiai mintyse sujungė XVII a. olandų dailininką Rembrandtą ir prabangius sportinius automobilius „Bugatti“ ir milijono nebūtų laimėję. Šie du žodžiai reiškia tą patį…

Simas yra skulptorius Mindaugas Navakas. Jo paroda, kuri gimdo mintis, buvo Nacionalinėje dailės galerijoje. Dar prieš parodos atidarymą pamačiau jo darbus pro autobuso 4G langą. Tuos, kurie galerijos kieme. Supratau, kad tas, kuris pavadino lietuvius paskutiniais Europos laukiniais, buvo teisus. Pirmą kartą gyvenime patyriau pasididžiavimą savo tauta ir džiaugsmą, kad kultūra manęs, lietuvio, dar galutinai neuždusino ir aš dar nesu…

Kalinausko 24. O aš visą paieškų laiką maniau, kad dvidešimt penki, ir vis besisukiodama aplink dvidešimt ketvirtąjį niekaip nesupratau, kodėl namo, kuriame yra paroda, niekur nėra. Visų iš eilės klausinėjau, kur Kalinausko 25, tokio nėra, tačiau atsakymas, kurį tegavau, buvo rasta obuolių krūva – obuolių, kurių neskaičiavau. Ruduo, paėmiau porą. Vis vien parodos jau neradau. Šiaip ar taip, kažkodėl po…