Nejučiom kreipiu akis atgal, į gan detaliai aprašytą ir išfotografuotą Mindaugo Karbauskio „Kantą“, kur pasirinktas „teatro teatre“ variantas, kostiumų stiliaus švara ir taiklumas, kai personažai tampa panašūs į kalbančias istorines lėles, o tada, savaime suprantama, scenovaizdžio nebereikia.

…kai pagalvoji, kiek ir kaip Jūratės [Paulėkaitės] šiame pasaulyje nuveikta, koks didelis buvo jos noras kovoti su kūrybine stagnacija, dvasiniu rambumu skatinant ir pakeleivius ieškoti „naujų formų“, kaip sakė Čechovas, tai netekties skausmas įgauna kitą atspalvį, sumišusį su nuostaba ir dėkingumu.

Kartais nejauku, pavyzdžiui, kai prašoma gerai įsižiūrėti į žmogaus veidą, o vėliau – atsakyti į klausimą, ar matai jame kokių nors ženklų ar žymių, liudijančių nusikalstamą gyvenimą. Beje, tų ženklų nepastebėjau nė viename iš kalinių. Jie visi buvo gan jauni, neperžengę pusamžio, laikėsi normaliai, apsirengę savais drabužiais.

Šį ankstyvą rudenį litvakų parodoje sutiktas Arkadijus Gotesmanas paprašė manęs prisiminti Anatolijų Šenderovą, artėjant jo aštuoniasdešimtmečiui. Tiesa, jubiliejus bus tik kitąmet, bet aš nutariau savo mintis užrašyti dabar, kol nevėlu.