Kino pavasaris
„Kino pavasaris“: nostalgijos efektas
Žiemos pabaigoje, svečiuojantis pas bičiulius, iš kito kambario pasigirdo muzika. Nepaisant šurmulio, neišvengiamo, kai kambary esti daugiau žmonių ir kitų kūrinių, skambėjusių prieš tai, būtent šis man iškart sukėlė stiprų, jaudinantį jausmą – vėliau jį įvardinau kaip nostalgiją. Atrodė, kad kažkada seniai jau esu girdėjusi, o veikiau jautusi tai, ką dabar man perdavė muzikos garsai. Tai buvo Ryuichi Sakamoto…
Tendencijos ir kadencijos
Gyvūnų teisės vis dar nenukonkuravo žmogaus teisių, korėjiečių kinas – rumunų, o kino trashu, panašiai kaip anksčiau Džordanos Butkutės dainomis, kažkodėl žavisi jaunieji inteligentai. Net mačiau frazę vienoje knygos recenzijoje – „intelektualus trashas“! Bet ar jis tikrai būna intelektualus?..
Sapnai, fantazijos ir Venecija netiesiogiai
Buvau pasiilgusi Apichatpongo Weerasethakulo dideliame ekrane. Kaip ir ankstesni jo filmai, „Memoria“ – magiškas, sukeliantis sapniškus pojūčius. Filmas neskubrus, kadrų kaita – tarsi ramiai žiūrinėtum poliaroidines nuotraukas. Režisierius kai kurias iš jų sukeičia arba sumaišo, tad filmo naratyvas tarsi sudaigstytas iš ne visada nuoseklios vaizdinių sekos – visai kaip sapne. Siužeto siūlas trūkinėja, bet tai netrukdo čiuopti pagrindinę pasakojimo liniją…
Gyvenimas kaip festivalis
Pavasariais apninka godulys – reikia apsivartoti filmų, jei jau festivalis. Vartoti ligi nusilpimo – gerų juk atvežama tik du kartus per metus. Po to jau visas gyvenimas virsta festivaliu – kasmet tampu tolerantiškesnė kino komercijai, verslo ir žmonių pozoms „Vingio“ erdvėse, didžiai reikšmingoms diletantų rekomendacijoms. Gerai išreklamuotas „Moters malonumas“ (rež. Barbara Miller, Šveicarija, Vokietija, Indija, Japonija, Jungtinės Valstijos, Jungtinė…
9 salė: provokatyvios temos, neįprastos formos ir naujų kino ritualų pažadai
Pokalbis su 24-ojo Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ programos viena iš sudarytojų Aiste Račaityte.
Kaip patekti į filmą
Dar nė vienais metais nėra taip buvę, kad turėdamas akreditaciją nepatektum į kino salę. Šiemet, deja, taip atsitiko net kelis kartus. Ateini dešimt minučių ligi seanso, pamatai minią žmonių, savanoriai šūkauja: dėmesio, tie, kurie turite akreditacijas, – nėra prasmės laukti, jūs jau vis vien nepateksite, soldautas. Kitąkart jau atslenki ten prieš pusvalandį ir nervingai pratrypčioji, bet vis vien nėra…
