Pokalbiai
Architektai su sunkiasvorėmis kuprinėmis
Su 2013 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatais architektais, kultūros paveldo tyrinėtojais dr. MARTYNU PURVINU ir MARIJA PURVINIENE kalbasi Juozas Šorys – Už Lietuvos, ypač Mažosios Lietuvos, tradicinės etninės kultūros tyrinėjimus esate įvertinti garbinga premija. Kas lėmė esminius gyvenimo pasirinkimus?
Netradicinis pasimatymas su miestu: stogai, tuneliai ir apleistos vietos
Koks miestas be agoros ir kokia agora be miesto. Tad šį kartą apie miestą ir jo erdves kalbamės su miesto tyrimais užsiimančiu fotografu, tinklaraštininku (pamirsta.lt) DMITRIJUMI. Jis mėgsta Kafką ir vengia žmonių minių, naktimis ropščiasi ant apleistų namų stogų
Tapatybė žmogui nėra reikalinga
Vasarą užverti „Agoros“ vartai ir vėl atsiveria. Ko tik apleista aikštė nesapnavo per pastaruosius mėnesius – ir senus kaip šis pasaulis, juodų dulkių sluoksniais apėjusius plackartinius traukinius, ir Skandinavijos kalnų viršūnes, ir po prekystaliais snaudžiančius benamius šunis, ir Odesos lauko kavinių krėsluose besimarkstančius katinus, ir ir IR…
Gebėjimas atsitolinti nuo to, kas tave veda į narvą
Albertas Belas (g. 1938) – vienas ryškiausių šiuolaikinių latvių rašytojų, per pusę amžiaus praturtinęs nacionalinę literatūrą 22 prozos knygomis, iš jų 15 – romanai. Tai psichologinio žanro meistras, pirmasis latvių egzistencialistas, tyrinėjantis, kas nutinka individui ir visuomenei tiek totalitarizmo, tiek kapitalizmo sąlygomis.
Undinė Radzevičiūtė: „Kai rašau, aš žinau, kas esu. O kai ne – ne.“
– Pirmąją Jūsų knygą „Strekaza“ (2003) dar būdama paauglė gavau su „Bookcrossing.com“ lipduku ant viršelio. Davė draugė, sakė – perskaityk, užsiregistruok ir duok kam nors kitam paskaityti.
Kad kūrinys neskambėtų kaip sumeluotas
Ne vienas rašytojas tikriausiai sutiktų, kad bet kokiam literatūriniam darbui reikia daug atsidavimo ir laiko. Taip pat lakios fantazijos. Ir dar asmeninės patirties. Arba autentiškos medžiagos rinkimo. Su rašytoju ir publicistu Marku Zingeriu kalbėjomės apie jo romanus „Grojimas dviese“ (2003) ir „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“ (2009).
Pagrindinis imperatyvas – rašyti gerai
Su liepos 14–27 d. Vilniuje vykusių tarptautinių Vasaros literatūros seminarų steigėju amerikiečių rašytoju MIKHAILU IOSSELIU kalbasi Marijus Gailius – Mūsų šalies pristatyme seminarų dalyviams radau spalvingą pastabą, kad Lietuva – tai unikali posovietinė erdvė, kur rašytojai esą gali atrasti įdomių siužetų ir prisiliesti prie kitoniškos dvasios.
Ką XXI a. byloja pagoniškos vestuvės bažnyčiose
2012 m. gruodžio 22 d., per žiemos saulėgrįžą ir simbolinę pasaulio pabaigą, Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje suskambo menų klubo „Kaukoras“ atliekama folkloro opera „Saulės vadavimo apeigos“.
Tadas Kosciuška, bet ne tas, apie kurį pagalvojote
Kartą Tadą supakavo milicija. Nugabeno į skyrių T. Kosciuškos gatvėje. Mentai klausia: „Pavardė?“ Sako: „Kosciuška.“ – „Tai gal ir Tadeušas būsi?“ – „Taip, – sako, – Tadas.“ Mentai pamanė, kad vyrukas šaiposi. Namo grįžo visas mėlynas.
Teatro terariume
Agora Skubūs maži žingsneliai. Iškylos krepšys tvirtai gniaužiamas abiem rankomis. Pilna mažų žingsnelių ir nuobodžiaujančių meno kritikų pintinaitė. Moteris milžiniškomis akimis, it iš kokio anime šedevro, bėga per agorą. Minia tylėdama prasiskiria į šalis. Visi žino, kad geriau jau šiai damai nepastoti kelio. Kas ji? Kodėl jos akys taip dega it per visą naktį prieškambaryje palikta šviesa?
