Pokalbiai
Apie kalbą ir kitus demonus
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2013-uosius buvo paskelbusi lenkų literatūros metais. Per juos vyko daug lenkų literatūrai skirtų renginių, išrinkta visų laikų skaitomiausia lenkų literatūros knyga, spaudoje pasirodė daugybė publikacijų, viena iš jų – ir šis interviu. Irena Aleksaitė, išvertusi daugelį Witoldo Gombrowicziaus kūrinių, kalbasi su kitu vertėju iš lenkų kalbos – Vyturiu Jaručiu, išvertusiu Jerzy Pilchą ir Olgą Tokarczuk. –…
Neigti istoriją – visiškai nenaudinga
Lapkričio 14–17 dienomis Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, viešėjo vienas žymiausių sovietinės literatūros ir kultūros tyrinėtojų, knygų „Sovietinio skaitytojo formavimas“, „Sovietinio rašytojo formavimas“, „Socialistinio realizmo politinė ekonomija“, „Revoliucijos muziejus: sovietinis kinas ir Stalino epochos istorinis naratyvas“ ir kitų autorius
Architektai su sunkiasvorėmis kuprinėmis
Su 2013 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatais architektais, kultūros paveldo tyrinėtojais dr. MARTYNU PURVINU ir MARIJA PURVINIENE kalbasi Juozas Šorys – Už Lietuvos, ypač Mažosios Lietuvos, tradicinės etninės kultūros tyrinėjimus esate įvertinti garbinga premija. Kas lėmė esminius gyvenimo pasirinkimus?
Netradicinis pasimatymas su miestu: stogai, tuneliai ir apleistos vietos
Koks miestas be agoros ir kokia agora be miesto. Tad šį kartą apie miestą ir jo erdves kalbamės su miesto tyrimais užsiimančiu fotografu, tinklaraštininku (pamirsta.lt) DMITRIJUMI. Jis mėgsta Kafką ir vengia žmonių minių, naktimis ropščiasi ant apleistų namų stogų
Tapatybė žmogui nėra reikalinga
Vasarą užverti „Agoros“ vartai ir vėl atsiveria. Ko tik apleista aikštė nesapnavo per pastaruosius mėnesius – ir senus kaip šis pasaulis, juodų dulkių sluoksniais apėjusius plackartinius traukinius, ir Skandinavijos kalnų viršūnes, ir po prekystaliais snaudžiančius benamius šunis, ir Odesos lauko kavinių krėsluose besimarkstančius katinus, ir ir IR…
Gebėjimas atsitolinti nuo to, kas tave veda į narvą
Albertas Belas (g. 1938) – vienas ryškiausių šiuolaikinių latvių rašytojų, per pusę amžiaus praturtinęs nacionalinę literatūrą 22 prozos knygomis, iš jų 15 – romanai. Tai psichologinio žanro meistras, pirmasis latvių egzistencialistas, tyrinėjantis, kas nutinka individui ir visuomenei tiek totalitarizmo, tiek kapitalizmo sąlygomis.
Undinė Radzevičiūtė: „Kai rašau, aš žinau, kas esu. O kai ne – ne.“
– Pirmąją Jūsų knygą „Strekaza“ (2003) dar būdama paauglė gavau su „Bookcrossing.com“ lipduku ant viršelio. Davė draugė, sakė – perskaityk, užsiregistruok ir duok kam nors kitam paskaityti.
Kad kūrinys neskambėtų kaip sumeluotas
Ne vienas rašytojas tikriausiai sutiktų, kad bet kokiam literatūriniam darbui reikia daug atsidavimo ir laiko. Taip pat lakios fantazijos. Ir dar asmeninės patirties. Arba autentiškos medžiagos rinkimo. Su rašytoju ir publicistu Marku Zingeriu kalbėjomės apie jo romanus „Grojimas dviese“ (2003) ir „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“ (2009).
Pagrindinis imperatyvas – rašyti gerai
Su liepos 14–27 d. Vilniuje vykusių tarptautinių Vasaros literatūros seminarų steigėju amerikiečių rašytoju MIKHAILU IOSSELIU kalbasi Marijus Gailius – Mūsų šalies pristatyme seminarų dalyviams radau spalvingą pastabą, kad Lietuva – tai unikali posovietinė erdvė, kur rašytojai esą gali atrasti įdomių siužetų ir prisiliesti prie kitoniškos dvasios.
Ką XXI a. byloja pagoniškos vestuvės bažnyčiose
2012 m. gruodžio 22 d., per žiemos saulėgrįžą ir simbolinę pasaulio pabaigą, Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje suskambo menų klubo „Kaukoras“ atliekama folkloro opera „Saulės vadavimo apeigos“.
