PokalbiaiAgora
“Klaidžiodami po „Agorą“ galėsite sutikti įvairių žmonių: menininkų, mokslininkų, politikų, studentų, amatininkų, prekeivių – piliečių, kurie turi ką papasakoti ir apie ką padiskutuoti. Jei pasiseks, iš tolo mirktelėsite filosofui Sokratui, dialogui teikusiam ypatingą reikšmę ir per amžių ūkus iš Atėnų agoros smalsiai stebinčiam, kas dedasi mūsiškėje. Kiek pasiderėję egzotikos mėgėjai čia galės įsigyti molio puodynę su joje ramiu popiečio miegu besimėgaujančia kobra, o visur skubantys amžinieji praeiviai bėgdami pro šalį nusigvelbs bent kelias mintis priešpiečiams. Agoroje bus rėžiamos kalbos, norint pasipuikuoti iškalbos menu, tačiau netrūks ir draugiškų pažįstamų pašnekesių.”
Rubrikos redaktorė – Aušra Kaziliūnaitė
Netradicinis pasimatymas su miestu: stogai, tuneliai ir apleistos vietos
Koks miestas be agoros ir kokia agora be miesto. Tad šį kartą apie miestą ir jo erdves kalbamės su miesto tyrimais užsiimančiu fotografu, tinklaraštininku (pamirsta.lt) DMITRIJUMI. Jis mėgsta Kafką ir vengia žmonių minių, naktimis ropščiasi ant apleistų namų stogų
Tapatybė žmogui nėra reikalinga
Vasarą užverti „Agoros“ vartai ir vėl atsiveria. Ko tik apleista aikštė nesapnavo per pastaruosius mėnesius – ir senus kaip šis pasaulis, juodų dulkių sluoksniais apėjusius plackartinius traukinius, ir Skandinavijos kalnų viršūnes, ir po prekystaliais snaudžiančius benamius šunis, ir Odesos lauko kavinių krėsluose besimarkstančius katinus, ir ir IR…
Teatro terariume
Agora Skubūs maži žingsneliai. Iškylos krepšys tvirtai gniaužiamas abiem rankomis. Pilna mažų žingsnelių ir nuobodžiaujančių meno kritikų pintinaitė. Moteris milžiniškomis akimis, it iš kokio anime šedevro, bėga per agorą. Minia tylėdama prasiskiria į šalis. Visi žino, kad geriau jau šiai damai nepastoti kelio. Kas ji? Kodėl jos akys taip dega it per visą naktį prieškambaryje palikta šviesa?
Hokitų tikėjimas: nesąmonė visada bus priešais
„Agora“ šurmuliuoja. Iš visų pusių į ją plūste plūsta žmonės, ištroškę Mokymo. Skamba gana dvasingai, tiesa? Bet neapsigaukime. Šį kartą minias į mūsų aikštę sutraukęs oratorius savo žodžių laukus užminuoja ne pasenusiais kiaušiniais ar pažadais Lietuvoje atidaryti ateivių ambasadą. Jo besiklausydamas gali nebent užminti ant žodžių pievoje pasislėpusių ironijos daigų
Romai nepasiduoda represijomis grįstai sistemai
Sėdžiu dailininkės, poetės, žmogaus teisių aktyvistės FIOKLOS KIURĖ namuose ir smalsiai dairausi aplink. Svečiuojuosi čia ne pirmą kartą, tačiau bandau naujai pažvelgti į tai, kas jau ne sykį regėta. Jaukus butukas tiesiog sausakimšas įvairiausių įdomybių – paveikslų ir kitų meninių objektų.
Sveikoj sieloj sveikas kūnas
„Agoroje“ šiek tiek pritemo šviesos. Suskambo bambukinė fleita. Kiek akylesnis praeivis pastebėtų, kad čia pat iš nežinia kur vidury aikštės atsirado skaidrus ežeras, o aplink ėmė mirguliuoti, traškėti ir kitaip būti. Tas Nežinia Kur – tai naujausias garsaus lietuvių poeto DONALDO KAJOKO romanas „Ežeras ir jį lydintys asmenys“
Pasaulis – charmsiškas nutikimas, o ne herojiška odisėja
Rašau norėdama Jums pristatyti naują „Šiaurės Atėnų“ skiltį „Agora“. Nuo šiol akimis klaidžiodami po „Agorą“ galėsite sutikti įvairių žmonių: menininkų, mokslininkų, politikų, studentų, amatininkų, prekeivių – piliečių, kurie turi ką papasakoti ir apie ką padiskutuoti.
